Sveiki visi

   Negaišiu laiko prisistatinėjimams. Apie mane nėra nieko įdomaus. Geriau papasakosiu kas šiandien nutiko.
   Prieš kelias dienas mane ir kitus mokinius iš kitų klasių per mokyklos radiją pakvietė į aktų salę. Prisipažinsiu, kiek abejojau, dėl ko mane ten kviečia. Juk nieko blogo nepadariau. Bet pasirodo nereikėjo nieko blogo daryti. Mane ten pakvietė nes buvau gera mokinė. Net keista. Taigi socialinė pedagogė ilgai ir nuobodžiai tauškė visokias smulkmenas. Visą jos kalbą sutrumpinus - važiuosim į ekskursiją.
   Žinoma pirma mintis mano galvoje buvo "Wow, nemokama ekskursija" tačiau abejojau ar važiuosiu. Aš nelabai moku bendrauti su žmonėmis gyvai. Internete viskas žymiai lengviau. Anyway, viena klasiokė mane įtikino, ale "bus smagu",  "važiuojam". Na ką ir padarysi. Važiavau...
   Ir nesigailiu nei vienos tos ekskursijos akimirkos! Niekada nemaniau, kad būtybės mano mokykloje tokios draugiškos.
   Diena prasidėjo nuo mano išsiropštimo iš lovos. Buvo gan sunku. Bet aš sugebėjau. Praleisiu visą rytinę rutiną ir pradėsiu nuo to, kad mano draugė/klasiokė į mokyklą atėjo labai geros nuotaikos. Ji visada buvo energinga ir linksma, tačiau šiandien išskirtinai. Aš mėgstu su ja leisti laiką, nes ji daug šneka, o man patinka klausytis. Aš plepi tik su tais, su kuriais jaučiuosi artima ir saugi. Tačiau mokykloje dažniausiai vaikštau suspaudusi lūpas.
   Visi šiaip ne taip sulipom į autobusą ir aš atsisėdau prie lango. Galvojau bus dar viena nuobodi ekskursija. Norėjau užsidėti ausines ir tiesiog žiūrėti pro langą, tačiau prie manęs atsisėdo mano klasiokė, kurią minėjau ankščiau. Aš nustebau, kai praėjus kokioms penkioms minutėms autobuse ji iš kažkur susiveikė sąsiuvinį ir paklausė "Ką žaidžiam?". Ši rūpestingai davė man rašiklį ir aš kurį laiką buvau pasimetusi. Tačiau greit atsakiau "Gal tiesiog kryžiuką nuliuliuką?" Po poros žaidimų aš pralaimėjau, bet vistiek buvau linksmesnė. Tada pasiūliau pažaisti "Kartuves". Prie mūsų prisijungė klasiokas, sėdėjęs už mūsų ir šmaikštus vienuoliktokas. Buvo smagu spėlioti raides ir karti vienas kitą, bet dar smagiau buvo kai draugė nesugebėjo parašyti žodžio "hematogenas". Blondinė.
   Pirmoji stotelė buvo edukacinė programa "Arbatos gėrimo ceremonija". Vienas vyriškis praplikusiu pakaušiu ir įtartina elgsena smagiai šypsodamasis pasakojo kaip arbata geriama Kinijoje, Lietuvoje ir Japonijoje. Davė visko paragauti ir pauostyti. Tikrai atsidavęs savo darbui. Arba arbatai.

   Viskas truko apie valandą. Po visų arbatėlių sustojom į eilę prie tualeto. Ką padarysi. Susirinkę atgal į autobusą šlamštėm sumuštinius. Buvo šiek tiek nesklandumų, nes keli mokiniai pasiklydo Norfoj ar šiaip kur nors užstrigo. 

   Kitą kartą vairuotojas sustabdė autobusą prie neseniai įsikūrusio "Lajų tako". Žinoma visi spirgėjom iš jaudulio. Tiek daug apie jį šneka. Lietuvos puošmena. Link pačio tako pradžios buvo geroka kelio atkarpa, kurią įveikėme pėsčiomis. Žinoma dar sustodami fotografuotis prie Puntuko. Jėzau... Juk tai tik akmuo.

   Galiausiai prisifotografavę ir įveikę kokį milijoną laiptelių pasiekėme visokiais komentarais ir reklamomis apipintą taką. Jeigu atvirai: nebuvo ten nieko įspūdingo. Paprastas takas pro paprastus medžius. Ne joks stebuklas. Tačiau mūsų nedidelė kompanija padarė šį taką nepaprastu. Sakydama "mūsų" turiu omenyje save, savo draugę, ir du vienuoliktokus. Niekad nemaniau, kad taip patogiai jausiuosi prie šiek tiek svetimų žmonių. Turiu omenyje aš vienuoliktokus pažįstu, tačiau nesame draugai. Tiesiog būtybės, kurios eina į vieną mokyklą. 

   Kaip ir sakiau, tas takas nebuvo toks labai jau įspūdingas. Tačiau prisidarėm milijardą nuotraukų. Jaučiausi tokia "populiari" kuomet visi įnirtingai prašė ir manęs fotografuotis kartu. 

Itin rimti žmonės su itin rimtais ketinimais, kurie vos manęs neišmetė pro bortą.

   Su tuo vaikinu dažytais plaukais visai kita kalba. Mes prieš tai abejoju ar esame kalbėję, tačiau jis buvo tikrai draugiškas su manimi. Šnekėjo visokias nesąmones ir man tai patiko. Man patinka kai žmonės sugeba šnekėti visą laiką. Ir net nesvarbu apie ką. Taigi beeinant tuo taku, draugė pabėgo šiek tiek į priekį ir atsisuko į mus. Vienuoliktokas mane apkabino ir mes abu šypsojomės. Tikrai gan ilgą laiką kol klasiokė pasakė "Aš filmuoju". Mes visi vėl pradėjome juoktis. Autobuse ji man parodė tą vaizdo įrašą. Atrodžiau kaip idiotė. Bent laiminga idiotė.

"Aš saulutė"

   Vienintelis dalykas, kuris man ten patiko, neskaitant tikrai šaunios kompanijos, buvo apžvalgos bokštas. Na tas tai pakankamai aukštas. Ir jis siūbavo. Turiu omeny ne truputį, bet iš tiesų SIŪBAVO. Panorama irgi buvo tikrai nebloga. 

   

   Po to laukė dar daugiau laiptelių ir mūsų visų raumenys drebėjo. Visada vaikščioję keturiese pagaliau susiradome kitus kartu atvažiavusius draugus. Kartu su mokytoja ir socialine pedagoge vėl prisidarėme grupinių nuotraukų ir patraukėm link autobuso.

   Autobuse žiūrinėjome nuotraukas, atsigėrėme ir bandėm atgauti kvapą. Autobusas vėl pajudėjo ir tada mane užklupo nuovargis. Turiu omeny, tikras, siaubingas nuovargis. Visą laiką mes bėgiojom, juokėmės, fotografavomės ir Dieve padėk, visi tiek laipteliai. Buvau suprakaitavusi ir vos pakėliau kojas. Nebenorėjau nieko. Gerai, kad šalia turiu tokią gerą draugę, kuri stengėsi mane pralinksminti. 

   Daugiau nuotraukų nebeturiu. Buvau pavargusi ir vilkau kojas. Bet buvome sustoję prie piliakalnio, kurio pavadinimą užmiršau ir prie siauruko. Ale siaurasis geležinkelis. 

   Kelionės autobusu namo neprisimenu - visą laiką miegojau. Rimtai. Girdėjau kažką kviečiant mane pavarde, bet neatsisukau. Mano saldų miegą pertraukė klasioko ranka ant mano galvos ir šis suvėlė man plaukus sakydamas "Autobuse niekas nemiega" Tada vėl užsnūdau ir kai prabudau buvome nebe Anykščiuose, o jau Panevėžyje. Keli mokiniai turėjo kažkokių reikalų mieste, todėl autobusas sustojo šalia centro. Ilgai nemąsčiusi susirinkau daiktus ir išlėkiau pro duris. Autobusas būtų nuvežęs mane prie mokyklos, bet ne namo. Situacija paprasta - lankau vidurinę kitame kaime, nes manajame tik pagrindinė. Taigi užsidėjusi ausines kiek pailsėjusi kiūtinau Panevėžio gatvėmis. Mane pasivijo klasiokas ir ėjome kartu kol išsiskyrė mūsų keliai. Jis tikrai mielas ir draugiškas su manimi. Pasirodo mieste jam turėjo būti krepšinio treniruotė. Galiausiai palinkėjau jam sėkmės ir patraukiau link autobusų stoties. Tiesą sakant bėgau. Iš tolo pamačiau stovintį maršrutinį autobusą stotelėj mano kaimo link. Kiek uždususi nusipirkau bilietą ir atsisėdau gale. Vis dar su ausinėmis ir ką tik atsikėlusi iš saldaus miego, bandžiau suvokti ar atsisėdau į tą autobusą. Tačiau viskas buvo tvarkoje, pasiekusi namus visiems pasakojau savo nuotykius ir skaniai pavalgiau šiltos sriubos.

   Pabaigai norėčiau pasakyti, kad esu tikrai laiminga. Manau pirmą kartą gyvenime taip puikiai jaučiausi tarp žmonių. Ir su priešinga lytimi šauniai bendravau. Prisidarėme krūvas nuotraukų. Kiek nerimauju, kad draugė į Facebook'ą įkels kokią, kurioje aš negraži, tačiau visas abejones išsklaido tai jog aš tikrai buvau laiminga... O tai gan retas reiškinys pastarosiomis dienomis