Naujas draugas

"Tau reikia pasivaikščioti po mišką."

Kodėl? Neįsivaizduoju. Todėl ir einu pasivaikščioti po mišką, kad sužinočiau.

Žvyras ir akmenukai smagiai šildosi saulėje. Man praėjus, jų ramybė šiek tiek sudrumsčiama. Keli akmenukai šokteli aukštyn ir toliau šildosi tik jau kitoje vietoje. Kelias neilgas ir jeigu nebūtų to plaukus veliančio vėjo tai pasakytum, kad visai graži diena. 

"Tau reikia pasivaikščioti po mišką."

Išsuku iš vieškelio į visai siaurą takelį, vedantį į jau gerai pažįstamą vietą. Mane pasveikina net kelių paukščių balsai ir dainos. Jie gieda kiekvienas sau, tačiau kažkaip vistiek jų giesmės susipina viena su kita taip, kad vargu ar orkestras galėtų tai pakartoti. Paukščiai neturi natų, tačiau niekada miške neišgirsi chaotiško triukšmo. Kiekvienas garsas, užuot siekęs užgožti likusius, susimaišo su jais ir taip vienas kitą papildo. Harmonija sklando ore. Štai jums ir miško muzika.

"Tau reikia pasivaikščioti po mišką."

Beeinant šlapiu takeliu ir bandant išvengti tingiai stovinčių balų, mano akys užkliūna už išsibarsčiusių didesnių ir mažesnių pėdsakų. Didesni buvo giliai įsispaudę į vandens prisisunkusią žemę, todėl greičiausiai buvo palikti sunkaus žvėries. Tikriausiai šerno, nes briedžių pas mus nėra, o stirnų kojos žymiai grakštesnės ir negalėtų palikti tokių stambių pėdsakų. Daug tokių pačių, tačiau žymiai smulkesnių pėdučių galėjo palikti būrys šerniukų. Kas gali būti šauniau už gausią ir linksmai kriuksinčią šeimyną? Tikrai ne momentas, kuomet juos sutinki, nes gali tekti bėgti nuo kokį šimtą kilogramų sveriančio suerzinto žvėries, kuris pasiryžęs bet kokia kaina apginti mažuosius, net jeigu į juos ir nesikėsini. Nustebtumėte sužinoję, kokie gali būti greiti šernai, nepaisant jų didelio svorio. Einant toliau bei mąstant apie šernus ir kaip vieno nesutikti, mano dėmesį atkreipia tarp medžių labai staigiai sušmėžavusi ruda dėmė. Iš pradžių nesupratau koks tai buvo gyvūnas. Dar akimirką pastovėjau, bet paskui nusprendžiau eiti toliau. Susiradau gražią vietelę saulės atokaitoje ir prisėdau. Lapų šlamesys maloniai ramino. Aukštos pušys lingavo kartu su nedideliais beržais. Jau buvau užsimerkusi ir pasiruošusi įkvėpti visą mišką į plaučius, kuomet...

Kiškis. Tas pats paslaptingas, šviesiai rudas gyvūnas  iš anksčiau. Jis nutraukė mano apmąstymus, nes šuoliavo tiesiai į mane tuo pačiu takeliu, kuriuo atėjau. Mūsų žvilgsniai susitiko. Akimirką pastovėjęs ir pakraipęs ausis grakščiu šuoliu nėrė atgal į mišką. Galėjai pamatyti tik jo ilgas kojas bei pastatytas ausis. Tikras gražuolis.

Man berašant jis vėl išlindo. Šį kartą kažką kramsnodamas ramiai dairėsi. Buvo ne daugiau nei penkis metrus nuo manęs, tačiau tikriausiai jautė, kad nesu jam grėsmė, todėl nusprendė į mane nekreipti dėmesio. Jo tamsaus smėlio spalvos kailis puikiai tiko prie sudžiūvusių šakelių ir pernykštės žolės paletės bei šiltų saulės spindulių. Iš aukštos žolės išsikišęs jo siluetas buvo tarsi paveikslėlis. Toks tobulai idiliškas ir tuo pačiu metu nuotaikingas paveikslėlis. Kiškis buvo be galo gražus, o jo elgesys - netgi šiek tiek elegantiškas. Gyvūnas taipogi buvo kur kas didesnis nei aš įsivaizdavau. Jam vėl pašokus bėgti mes tarsi be žodžių atsisveikinom  ir šis neilgai trukus dingo iš mano regos lauko.

Dabar žinau kodėl man reikėjo pasivaikščioti po mišką. Nesvarbu, kad atėjau vienui viena, tačiau miške niekada nesijaučiu vieniša. Ir kuomet tau labiausiai reikia, miškas atsiunčia draugą. Arba atranda kitą būdą tave pralinksminti. 

Tyla po audros

Šiek tiek vietomis prasisklaidę debesys pagaliau leido blausiems šviesos spinduliams paliesti žemę, tačiau horizontą juosiantis miškas vis dar skendo prietemoje. Debesys lėtai slinko link miško tarsi užklodami jį stora antklode. Vėsus, tačiau nepaprastai skaniai ir vasariškai kvepiantis vėjo gūsis glostė žydinčios vyšnios šakeles. Šimtai mažyčių, trapių ir į snaiges panašių žiedlapių gulėjo ant šlapios žolės prispausti stambių vandens lašų. Jauna vyšnelė dar nėra mačiusi tokios audros. Ypač gegužės pradžioje. Tačiau nepaisant to, jos šakelės nežymiai lingavo ir džiaugėsi ramybe. Visas sodas buvo paskendęs tyloje. Net paukščiai sutartinai tylėjo. Nei vienas neišleido nei menkiausio garselio. Būtum galėjęs išgirsti bitę dūzgiant, tačiau ir jų nebuvo matyti. Tuo tarpu miškui tolumoje prireikė dar vienos antklodės. Žeme šliaužė tirštas rūkas, beveik siekiantis medžių viršūnes, šitaip juos sumaišydamas su dangumi ir jau vargiai galėjai įžiūrėti horizontą. Temsta. Nuo sode augančių medžių baigia nukristi paskutiniai lašai, tačiau jie švelniai nusileidžia and minkštos, po audros šiek tiek išdraikytos žolės paklodės. Plonyčiais lapeliais šie nušliuožia žemyn ir pagaliau pabučiuoja žemę. Vanduo pamažu sunkiasi gilyn taip tarsi pagirdydamas ištroškusią dirvą. Jau visiškai sutemo. Tamsa užkloja viską: nuo vos įžiūrimo horizonto iki mažiausio žolės stiebelio. Audra praėjo ir sodas užmigo. Dar tolumoje dangų raižo vienas kitas žaibas, tačiau net pats griaustinis nebeišdrįsta sudrumzti šios ramybės.

Ar dar yra gyvų?

Sveikas, pasauli! Ah, mano pelėsiais ir kerpėm apaugęs blog'as. Paskutinis įrašas parašytas prieš daugiau nei metus. Perskaičius kelis sakinius iš savo pačios rašliavos ir kažkaip atrodo, jog visai kitas žmogus tai rašė. Dalykai, kurie man tada atrodė patys svarbiausi, dabar yra tik blankių prisiminimų šėšėliai ir jeigu nebūčiau jų užrašiusi tai net nebeprisiminčiau. 

Kaip papasakoti viską, kas nutiko per metus? Neįmanoma. Bandau prisiminti bent jau svarbiausius momentus. Išsilaikiau teises. Jau vis drąsiau pati vairuoju automobilį. Pradėjau ir jau beveik baigiau dvyliktą klasę. Nėr čia daug ką ir pasakyti.
Užtat kur kas daugiau galėčiau papasakoti apie mano neišpasakytą norą vėl rašyti. Bet ką. Egzamimai artėja ir kaip gi daugiau aš galėčiau švaistyti laiką ir nesimokyti jeigu ne rašydama. Pastaruoju metu tai lengviausias būdas išsaugoti sveiką protą. Ir pigiausias. Negana to, man labai svarbus žmogus nuolat primena, kad galiu ir moku rašyti, todėl labai noriu jai ką nors parašyti. Mokyklos baigimo proga. Tam turiu lygiai vieną mėnesį ir nulį idėjų. Tiksliau būtų teigti, kad turiu daugiau nei nulį idėjų, bet visos jos per prastos. Todėl ir noriu sugrįžti prie rašymo, kad galbūt įstengčiau parašyti kažką vertą jos dėmesio, bet tam reikia praktikos. Daug praktikos.