Naujas draugas

"Tau reikia pasivaikščioti po mišką."

Kodėl? Neįsivaizduoju. Todėl ir einu pasivaikščioti po mišką, kad sužinočiau.

Žvyras ir akmenukai smagiai šildosi saulėje. Man praėjus, jų ramybė šiek tiek sudrumsčiama. Keli akmenukai šokteli aukštyn ir toliau šildosi tik jau kitoje vietoje. Kelias neilgas ir jeigu nebūtų to plaukus veliančio vėjo tai pasakytum, kad visai graži diena. 

"Tau reikia pasivaikščioti po mišką."

Išsuku iš vieškelio į visai siaurą takelį, vedantį į jau gerai pažįstamą vietą. Mane pasveikina net kelių paukščių balsai ir dainos. Jie gieda kiekvienas sau, tačiau kažkaip vistiek jų giesmės susipina viena su kita taip, kad vargu ar orkestras galėtų tai pakartoti. Paukščiai neturi natų, tačiau niekada miške neišgirsi chaotiško triukšmo. Kiekvienas garsas, užuot siekęs užgožti likusius, susimaišo su jais ir taip vienas kitą papildo. Harmonija sklando ore. Štai jums ir miško muzika.

"Tau reikia pasivaikščioti po mišką."

Beeinant šlapiu takeliu ir bandant išvengti tingiai stovinčių balų, mano akys užkliūna už išsibarsčiusių didesnių ir mažesnių pėdsakų. Didesni buvo giliai įsispaudę į vandens prisisunkusią žemę, todėl greičiausiai buvo palikti sunkaus žvėries. Tikriausiai šerno, nes briedžių pas mus nėra, o stirnų kojos žymiai grakštesnės ir negalėtų palikti tokių stambių pėdsakų. Daug tokių pačių, tačiau žymiai smulkesnių pėdučių galėjo palikti būrys šerniukų. Kas gali būti šauniau už gausią ir linksmai kriuksinčią šeimyną? Tikrai ne momentas, kuomet juos sutinki, nes gali tekti bėgti nuo kokį šimtą kilogramų sveriančio suerzinto žvėries, kuris pasiryžęs bet kokia kaina apginti mažuosius, net jeigu į juos ir nesikėsini. Nustebtumėte sužinoję, kokie gali būti greiti šernai, nepaisant jų didelio svorio. Einant toliau bei mąstant apie šernus ir kaip vieno nesutikti, mano dėmesį atkreipia tarp medžių labai staigiai sušmėžavusi ruda dėmė. Iš pradžių nesupratau koks tai buvo gyvūnas. Dar akimirką pastovėjau, bet paskui nusprendžiau eiti toliau. Susiradau gražią vietelę saulės atokaitoje ir prisėdau. Lapų šlamesys maloniai ramino. Aukštos pušys lingavo kartu su nedideliais beržais. Jau buvau užsimerkusi ir pasiruošusi įkvėpti visą mišką į plaučius, kuomet...

Kiškis. Tas pats paslaptingas, šviesiai rudas gyvūnas  iš anksčiau. Jis nutraukė mano apmąstymus, nes šuoliavo tiesiai į mane tuo pačiu takeliu, kuriuo atėjau. Mūsų žvilgsniai susitiko. Akimirką pastovėjęs ir pakraipęs ausis grakščiu šuoliu nėrė atgal į mišką. Galėjai pamatyti tik jo ilgas kojas bei pastatytas ausis. Tikras gražuolis.

Man berašant jis vėl išlindo. Šį kartą kažką kramsnodamas ramiai dairėsi. Buvo ne daugiau nei penkis metrus nuo manęs, tačiau tikriausiai jautė, kad nesu jam grėsmė, todėl nusprendė į mane nekreipti dėmesio. Jo tamsaus smėlio spalvos kailis puikiai tiko prie sudžiūvusių šakelių ir pernykštės žolės paletės bei šiltų saulės spindulių. Iš aukštos žolės išsikišęs jo siluetas buvo tarsi paveikslėlis. Toks tobulai idiliškas ir tuo pačiu metu nuotaikingas paveikslėlis. Kiškis buvo be galo gražus, o jo elgesys - netgi šiek tiek elegantiškas. Gyvūnas taipogi buvo kur kas didesnis nei aš įsivaizdavau. Jam vėl pašokus bėgti mes tarsi be žodžių atsisveikinom  ir šis neilgai trukus dingo iš mano regos lauko.

Dabar žinau kodėl man reikėjo pasivaikščioti po mišką. Nesvarbu, kad atėjau vienui viena, tačiau miške niekada nesijaučiu vieniša. Ir kuomet tau labiausiai reikia, miškas atsiunčia draugą. Arba atranda kitą būdą tave pralinksminti. 

Tyla po audros

Šiek tiek vietomis prasisklaidę debesys pagaliau leido blausiems šviesos spinduliams paliesti žemę, tačiau horizontą juosiantis miškas vis dar skendo prietemoje. Debesys lėtai slinko link miško tarsi užklodami jį stora antklode. Vėsus, tačiau nepaprastai skaniai ir vasariškai kvepiantis vėjo gūsis glostė žydinčios vyšnios šakeles. Šimtai mažyčių, trapių ir į snaiges panašių žiedlapių gulėjo ant šlapios žolės prispausti stambių vandens lašų. Jauna vyšnelė dar nėra mačiusi tokios audros. Ypač gegužės pradžioje. Tačiau nepaisant to, jos šakelės nežymiai lingavo ir džiaugėsi ramybe. Visas sodas buvo paskendęs tyloje. Net paukščiai sutartinai tylėjo. Nei vienas neišleido nei menkiausio garselio. Būtum galėjęs išgirsti bitę dūzgiant, tačiau ir jų nebuvo matyti. Tuo tarpu miškui tolumoje prireikė dar vienos antklodės. Žeme šliaužė tirštas rūkas, beveik siekiantis medžių viršūnes, šitaip juos sumaišydamas su dangumi ir jau vargiai galėjai įžiūrėti horizontą. Temsta. Nuo sode augančių medžių baigia nukristi paskutiniai lašai, tačiau jie švelniai nusileidžia and minkštos, po audros šiek tiek išdraikytos žolės paklodės. Plonyčiais lapeliais šie nušliuožia žemyn ir pagaliau pabučiuoja žemę. Vanduo pamažu sunkiasi gilyn taip tarsi pagirdydamas ištroškusią dirvą. Jau visiškai sutemo. Tamsa užkloja viską: nuo vos įžiūrimo horizonto iki mažiausio žolės stiebelio. Audra praėjo ir sodas užmigo. Dar tolumoje dangų raižo vienas kitas žaibas, tačiau net pats griaustinis nebeišdrįsta sudrumzti šios ramybės.

Ar dar yra gyvų?

Sveikas, pasauli! Ah, mano pelėsiais ir kerpėm apaugęs blog'as. Paskutinis įrašas parašytas prieš daugiau nei metus. Perskaičius kelis sakinius iš savo pačios rašliavos ir kažkaip atrodo, jog visai kitas žmogus tai rašė. Dalykai, kurie man tada atrodė patys svarbiausi, dabar yra tik blankių prisiminimų šėšėliai ir jeigu nebūčiau jų užrašiusi tai net nebeprisiminčiau. 

Kaip papasakoti viską, kas nutiko per metus? Neįmanoma. Bandau prisiminti bent jau svarbiausius momentus. Išsilaikiau teises. Jau vis drąsiau pati vairuoju automobilį. Pradėjau ir jau beveik baigiau dvyliktą klasę. Nėr čia daug ką ir pasakyti.
Užtat kur kas daugiau galėčiau papasakoti apie mano neišpasakytą norą vėl rašyti. Bet ką. Egzamimai artėja ir kaip gi daugiau aš galėčiau švaistyti laiką ir nesimokyti jeigu ne rašydama. Pastaruoju metu tai lengviausias būdas išsaugoti sveiką protą. Ir pigiausias. Negana to, man labai svarbus žmogus nuolat primena, kad galiu ir moku rašyti, todėl labai noriu jai ką nors parašyti. Mokyklos baigimo proga. Tam turiu lygiai vieną mėnesį ir nulį idėjų. Tiksliau būtų teigti, kad turiu daugiau nei nulį idėjų, bet visos jos per prastos. Todėl ir noriu sugrįžti prie rašymo, kad galbūt įstengčiau parašyti kažką vertą jos dėmesio, bet tam reikia praktikos. Daug praktikos. 

Saulius fucking Prūsaitis

Nežinau ką pasakyti. Reikia dar gerai pagalvoti ar ta diena ne sapnas, nes viskas buvo per daug tobula...

Nors visos dienos taip ar tai neatsimenu. Kažkur buvom, kažką veikėm. Su sese ir jos vaikinu klajojome po RYO ir nuėjome pavalgyti. Smagu, kad kuomet atėjome prie stotelės, miesto autobusas jau stovėjo. Jeigu būtumėm nespėję ir važiavę kitu, tikrai nebūtumėm grįžę į miesto centrą laiku. Tačiau viskas vistiek nublanksta prieš koncertą. Nuo pradžios iki galo, viskas = NUOSTABU! Saulius atėjęs į mūsų nedidelę salę Panevėžyje, labai gražiai pasisveikino ir pridūrė, kad "nusišnekės be scenarijaus". Jis toks paprastas ir nuoširdus žmogus. Kas buvo po to, blankiai prisimenu. Sėdėjom antroje eilėje, tai jį galėjai ištiesus ranką pasiekti. Dainavo nuostabiai, šoko nuostabiai, nusišnekėjo nuostabiai, metė savo kompaktą į minią nuostabiai. Prisimenu, skaičiau kažkokį straipsnį, kad:

Galiu patvirtinti 110%, kad nors kartą žiniasklaida rašė tikrą tiesą. Ne tik stovėjau, bet ir taip šokinėjau vietoje, kad vos aukštielnika neapsiverčiau. Man patiko, kad Saulius mus pagyrė, kad ale esam labai gera publika, nes baigėm ten stogą nurauti. Darbuotojos po renginio juokėsi, kad grindys drebėjo. Bet koks atlikėjas tokia ir publika. Per visą koncertą rėkiau, dainavau su juo, šokau, bet vistiek labiausiai patiko pabaiga. Kuomet baigėsi paskutinė daina, kaip ir po kiekvienos dainos, pasipylė jūra plojimų ir per tuos plojimus Saulius kažką neaiškiai pasakė, lyg "ate", lyg "viso", ir pasisuko eiti. Mes vis dar plojom. Sceną paliko visi atlikėjai ir net šviesas užgesino. O mes visi kartu pradėjom rėkti "PAKARTOT!!" ir, kuomet po gan ilgos pauzės aš pradėjau prarasti viltį, spėkit ką. JIE SUGRĮŽO! Su dar geresne nuotaika! Salė niekaip negalėjo nutilti, o Saulius buvo išsišiepęs iki ausų. Tuomet atsigulė ant scenos ir išskleidė rankas lyg sakydamas "Garbinkit mane". Tikriausiai su tokiu palaikymu tą akimirką jis jautėsi kaip dievas. Teisingai, taip ir turėtų jaustis. Galiausiai antrą kartą sudainavo "Norim Šokt", bet šį kartą daug smagiau. Man patiko kaip jis retkarčiais nužvelgdavo visą salę ir taip juoktis pradėdavo, kad net susilenkdavo. Lyg negalėdamas patikėti. Kaip buvo gera matyti jį tokį laimingą. Čia toks dalykas, kurio nesuvaidinsi, scenarijuje neparašysi ir žodžiais sunkiai apsakysi. Kai pasibaigė ir ta daina, minia ošė. Vienu momentu Saulius net abiem rankomis užsidengė veidą. Buvo galima matyti tik jo šypseną. Šį kartą palaukė kol nurimsim ir dar gražiau atsisveikino. Pasakė, kad esame šaunuoliai ir kad niekada nepasikeistumėme. 

Viskas skamba taip nerealiai, kad ir man dar sunku patikėti kad tai išties įvyko. Taip pat nusipirkau jo albumą, kurį jis pats pasirašė. Su mano vardu ir visa kita. Širdis daužėsi krūtinėje. Išeidama pasižiūrėjau jo pusėn ir nieko nesitikėdama pamojau jam ranka ir pasakiau "Ate", tačiau jis atsakė tuo pačiu. Grįžus namo negalėjau nustoti šypsotis. Reikėjo gero pusvalandžio ir puodelio arbatos, kad nusiraminčiau. 

Trys žodžiai. Saulius fucking Prūsaitis. Kad kas nutiktų, visada juos prisiminsiu, nes tai buvo geriausios valandos mano gyvenime. Jei galėčiau dabar tiesiog išrėkčiau jam į veidą "AČIŪ". 

Dar ką galėčiau išsimiegojusi pridurti, kad šįryt ploviau indus ir kažkaip delną suskaudo. Baigusi pasižiūrėjau, o pasirodo ten mėlynė. Tai dabar įsivaizduokit kaip smarkiai įsijautusi plojau jam, kad net mėlynę sugebėjau įsistatyti. Aš net nežinojau, kad taip įmanoma.

Šimtadienis

Pirma dalis

Pasiruošimas

   Šiandien iš mokyklos grįžau pusę aštuonių. Vakare. Bet leiskit viską papasakoti nuo pradžių.

   Daugelis žino kas yra šimtadienis, tai nesivarginsiu aiškindama. Niekada nemaniau, kad ruoštis reikia tiek daug. Maniau, kad mano darbas baigsis ties pusatestačių piešimu ir salės puošimu, tačiau o, berneli, aš klydau. Man teks vesti visą renginį. Mūsų rengiamo šimtadienio tema: Kelionė traukiniu iš praeities į ateitį, todėl būsiu traukinio mašinistas ir vairuosiu tą nelemtą traukinį. Bent jau gerai, kad šiandien per repeticiją atėjo pradinių klasių mokytoja (ji visų galų meistrė) ir pagyrė mane, kad šauniai vaidinu. Po trumpos repeticijos atėjo ilgiausioji dalis - salės puošimas. Švenčiausiasis viešpatie, apsaugok ir apšviesk. Reikėjo atmatuoti, atkirpti medžiagos, užsiropšti ant kopėčių ir pritvirtinti tą medžiagą prie lubų. Skamba nesunkiai, bet kuomet tai darai kokias tris valandas tai ir rankos nutirpsta, ir pavargsti kaip šuva. Geros naujienos tos, kad mūsų kompanija buvo labai draugiška. Mano klasė gal nėra pati geriausia ar draugiškiausia, tačiau kai reikia tai mokam būti vieningi. Gerai, gal skamba per daug gerai, nes du vaikinai, kurie turėjo vaidmenų ir turėjo padėti papuošti salę, šiandien buvo Kupišky pas mergas (linkėjimai Ivetai). Bet kaip sakiau, man patiko. Man patiko, kad buvo trys mokytojos, kurios nuolat juokavo ir labai daug padėjo, patiko, kad su Žygiu taip pavargusiai smagiai pabaigoje nusišnekėjom, patiko, kad picas į mokyklą užsisakėm. O su Žygiu tai mes geri draugai. Mes buvom tie, kurie laipiojom kopėčiom aukštyn žemyn kaip kokie Maugliai. Jis vienam šone, aš kitam. Dar spėjom ir apie Krekenavos gimnazijos direktorių pakalbėti. Aš sakau, kad labai jau simpatiškas, nes šiandien per ten vykusią dailės olimpiadą buvo atėjęs palinkėti sėkmės. Žygis papasakojo, kad jis krepšinį žaidžia ir pridūrė, kad būtų smagu jeigu jis būtų mūsų direktorius. Tada jis pradėjo juoktis iš manęs, nes aš prisidirbčiau, kad tik pas jį pabūčiau. Ir tai iš dalies tiesa. 

   Nors ir labai pavargau (duše vos neapsiverčiau aukštielnika dėl nuovargio), o ryt laukia istorijos olimpiada, džiaugiuosi, kad mokykloje išsėdėjau iki septynių vakaro. Tiems dvyliktokams geriau jau patiktų ta šventė. Tiek daug darbo įdėta, kad net nugara lūžta.

Antra dalis 

Dar daugiau pasiruošimo 

   Hiustonai, šiandien susidūrėm su problema. Vienas iš vaikinų, kuris tarp kitko turėjo būti renginio vedėjas, o ne aš, po to kai pasakėm, kad jis liks vienas (jie turėjo būt du mechanikai, tačia manėm, kad netilpsim ant scenos) iškėlė sceną, kad jam per daug. Auklėtoja susinervinusi metė scenarijų ant žemės ir išėjo pro duris verkdama. Visoje salėje pasiliko mirtina tyla. Kuomet ji grįžo, mes stovėjom kaip stovėję. Tada ji vėl pradėjo rietis su tuo vaikinu ir vėl rėkimai ir ašaros. Aš kaip įmanoma bandžiau visus nuraminti, tačiau nemanau, kad sėkmingai. Turiu omeny, aš labai ramiai ir gražiai prašiau visų nusiraminti ir nerėkti, tačiau atrodė, kad niekas manęs negirdėjo. Gal šiek tiek ir padėjau, nes kai visi vėl pritrūko žodžių aš buvau ta, kuri garsiai pasakė "Kartojam iš naujo viską." ir salėje vėl pasigirdo širdžiai mielas bruzdesys. Paskui viskas atrodė lyg ir nieko. Žinoma, kaip paskutinę dieną, per repeticiją dar per daug blaškėmės. Aš įsivaizdavau kažką labiau išbaigto, tačiau viską susitvarkysim. Po repeticijos ėjome puošti laiptų nuo pirmo aukšto iki aktų salės trečiame aukšte. Ėjosi gan neblogai. Su Žygiu vėl buvom dream team. Aš karpiau lipnią juostą, o jis klijavo. Šiandien kažkodėl su juo buvo labai daug juokelių, kuriuos galėtum pavadinti savotišku flirtavimu. Pavyzdžiui, buvom nuėję nusifotografuoti klasės nuotraukai, nes mūsų dviejų nebuvo kai jie visi fotografavosi, ir fotografas paprašė, kad Žygis prieitų arčiau manęs. Aš juokaudama primerkiau jam akį, o jis atsisuko į netoliese buvusį Remigijų ir paklausė šypsodamasis "Na, kaip atrodom?". Buvo linksma, tačiau nemanau, kad turėčiau tai labai imti į galvą. Paskui tik juokavom koks jis nepakeičiamas ir kaip puikiai moka klijuoti lipnią juostą prie sienos. Kai galiausiai pabaigėm visą tą nesąmonę, paskambinau į namus, kad kas nors mane pravežtų. Tiesą sakant, grįžau dar labiau pavargusi nei vakar. Greičiau viskas baigtųsi ir galėčiau pagaliau normaliai išsimiegoti.

Trečia dalis

Kelios paskutinės valandos

   Muzika drebina sienas, aplinkui šurmulys. Jaučiuosi labiau pavargus nei bet kada. Šiek tiek jaudinuosi, nes dar nerepetavom ir visi dar nesusirinko. Aš žinoma pasilikau mokykloje ir dabar kankinuosi išsitiesus ant trijų kėdžių bandydama bent kiek pailsėti. Be šansų. Tačiau geriau pagalvojus manau, kad esu labiau pavargusi emociškai nei fiziškai. Nebenoriu nieko, bet vistiek turėsiu apsimesti energinga ir pakilia traukinio mašiniste. Tai vadinama vaidyba. Geras dalykas. Nors viduje ir miršti vistiek gali lakstyti su šypsena iki ausų. Žmonės vaikšto apie mane lyg neegzistuočiau. Man dar geriau. Kodėl aš iš viso užsiėmiau visu šituo reikalu? Kokia iš manęs vedėja, jeigu aš su žmonėmis šnekėti bijau. Visas renginys bus absurdiškas ir aš nieko dėl to negaliu padaryti. Didžiuosiuosi savimi, jeigu sugebėsiu nenugriūti vidury šventės, nes jaučiuosi tragiškai tiek fiziškai, tiek emociškai. Na, kaip bus taip bus.

Ketvirta dalis

Atomazga ir pabaiga

   Iš pradžių noriu pasakyti, kad rašau šitą su jau nusistovėjusiomis emocijomis kitos dienos vakare. Vis atidėjau ir atidėjau šitą aprašymą, bet toliau bėgti nebegaliu. Juk čia mano tinklaraštis. Galiu rašyti viską kas ateina į galvą.
   Kelias minutes prieš pat vaidinimą maniau gausiu širdies smūgį. Vaikščiojau iš kampo į kampą ir nebežinojau ką daryti. Keli klasiokai mane ramino ir tą labai vertinu, tačiau tada to nesuvokiau. Buvau nervų kamuolys. Galiausiai kuomet išėjau į sceną nerimas šiek tiek atslūgo. Pirmas žingsnis visada pats sunkiausias, tačiau po to susitvarkiau gan neblogai. Žodžių nepamiršau, bet vistiek buvau be galo įsitempusi. Pati šventė praėjo be jokių didelių nesklandumų, o mažesnius lengvai išsprendžiau improvizuodama. Noriu pridurti, kad išlaikiau savo energingos mašinistės įvaizdį visą laiką. Vienintelis dalykas, kuris man nepatiko, tai nepakeliamas karštis. Nežinau ar tai dėl jaudulio, ar dėl to, kad daug žmonių buvo mūsų mažoje aktų salėje, tačiau buvo siaubingai karšta. Buvau visa šlapia ir esu įsitikinusi, kad atrodžiau siaubingai. Bet ką aš dabar padarysiu?
   Visai šventei artėjant į pabaigą prasidėjo mano sieloje nerimas. Pats paskutinis veiksmas buvo, kad kitos merginos turėjo grojant muzikai išdalinti visiems gėles, tačiau manęs jau nebebuvo. Aš pro šoną išėjau į užkulisius, o po to visai palikau salę. Kvėpavimas mano žinoma padažnėjęs kokius tris kartus. Nežinau ar man buvo koks astmos ar panikos priepuolis, ar tiesiog šiaip trūko oro. Greitu žingsniu nuėjau į kabinetą, kuriame persirenginėjom. Buvau viena, todėl priėjau prie lango ir plačiai jį atidariau. Meluočiau, jeigu sakyčiau, jog nekilo mintis šokti pro langą iš trečio aukšto. Galiausiai nusirengiau šlapius nuo prakaito rūbus ir susirinkusi mantą lėkiau laiptais žemys į auklėtojos kabinetą kur buvo likę daiktai. Nebuvau įsitikinusi ką daryti. Pasiėmiau kuprinę, tačiau kur toliau? Eiti namo pėsčiomis? Norėjau tiesiog bėgti. Galiausiai tiek susinervinau, kad ašaros pradėjo riedėti skruostais. Nusprendžiau, kad nebūsiu mažas vaikas ir pasiliksiu, palauksiu kol visi pasivaišins ir padėsiu susitvarkyti su visais indais. Būti prie žmonių verkdama negalėjau, todėl vėl palikau daiktus ir nuėjau į pradinukų koridorių, kuriame nedegė šviesos ir susistūmusi du pufus atsiguliau. Jaučiausi viena. Vos keliais laiptais aukščiau, trečiame aukšte, galėjau girdėti kaip dvyliktokai su mokytojais juokiasi, vaišinasi, o manęs verkiančios niekas negirdėjo. Tiesą sakant net dabar nežinau kas man atsitiko. Kaip jau sakiau viskas sekėsi puikiai. Tačiau ašaros nesiliovė. Praėjus kiek tai laiko pradėjau verkti, nes niekas manęs nepasigedo. Tada jaučiausi dar prasčiau ir visiškai niekam nereikalinga. Nemeluosiu, kad tuo momentu visokios mintys lindo į galvą...
   Nepasakyčiau po kiek laiko, tačiau į tą koridorių atėjo viena pradinių klasių mokytoja. Mokytoja, kurios visai nepažinojau ir nei karto nesu kalbėjusi. Į sieną buvau atsisukusi veidu, todėl tik girdėjau kaip ji kažko nuėjo į savo klasę. Jai grįžtant ir žingsniams artėjant prie manęs girdėjau kai ji sustojo. O tuomet pajaučiau ir ranką ant savo peties. Ji labai maloniai, tačiau pakankamai oficialiai pasiteiravo ar gerai jaučiuosi. Pasakiau, kad tik pavargau ir laukiu kol reikės tvarkytis. Ji išėjo, bet spėjau suprasti, kad tuo viskas nesibaigs. Iš dalies man reikėjo dėmesio. Nereikėjo visos minios aplink mane, o paprasčiausiai kelių žmonių, kuriems rūpiu. Neilgai trukus išgirdau ir savo auklėtoją. Eidama link manęs ji pasakė "Ačiū, Sigi" kitam gale buvusiam dar vienam pradinių klasių mokytojui. Įsivaizduoju, kad pas mane buvusi mokytoja pasakė jam, kadangi ji yra jo žmona, o jis pasakė mano auklėtojai, nes kažkaip nepadoru būtų jeigu vyras mokytojas, pas kurį niekada nesimokiau, ateitų manęs guosti.  Vienu žodžiu auklėtoja atėjo pas mane ir kartojo man kaip gerai pasirodžiau ir kad visi mane gyrė. Aš nuo to tik dar labiau pradėjau verkti. Ji mane apkabino ir nebeatsimenu ką pasakė, tačiau įtikino, kad tuoj grįš. Tačiau grįžo ne ji, o trečia pradinių klasių mokytoja. Ta pati, kuri padėjo mums ruoštis ir kurią jau geriau pažinojau. Ji su manimi šnekėjo žymiai taktiškiau ir pagyrė mano vaidinimą. Šiuo momentu buvau labai pavargusi ir į klausimus "kodėl nusiminei?" "kas atsitiko?" vargu ar rišliai atsakiau. Ji irgi mane apkabinusi pasisiūlė atnešti kažką užkąsti. Pasakiau, kad nesu alkana ir užteks tik vandens. Netrukus jau sugebėjau atsisėsti ir į rankas paėmiau stiklinę vandens, kurią man pasiūlė. "Sugebėjau atsisėsti" skamba lyg būčiau neįgali, tačiau aš išties iki tol negalėjau pajudėti. Ne fiziškai, bet labiau psichologiškai. Man buvo visko per daug. Gerai, dabar skambu lyg kokia lunatikė. Ji taip pat paminėjo, kad visi liko sužavėti mano pasirodymu ir kad viskas buvo labai tvarkinga ir elegantiška, nebuvo jokios sumaišties ar nesusipratimų. Kai buvau šiek tiek apsiraminusi man tikrai reikėjo tą išgirsti. Galiausiai nustojau verkti ir sutikau su jos nuolatiniais siūlymais kažką užkąsti. Ji išlėkė, tačiau spėkit iš trijų kartų ar ji grįžo. Žinoma, kad ne, nes atsiuntė Žygį. Taip, Žygį. Iš visų ten buvusių žmonių, ji nusprendė paprašyti Žygio, kad atneštų man kelis sumuštinius ir lėkštę vaisių...
   Žygis su manimi kalbėjo labai gražiai ir daug ką pasakojo. Net sugebėjo priversti mane kažką suvalgyti. Kalbėjomės gan ilgai ir pagaliau sugebėjau nusijuokti. Kai sakiau, kad ta pradinių klasių mokytoja buvo taktiškesnė, tai turėjau omeny, kad ji žinojo, jog negali man padėti todėl atsiuntė mano geriausią draugą mokykloje, nes matė kaip ruošdamiesi gerai sutarėme. Bet dar norėčiau pridėti, kad jis nebuvo ten, nes jam taip liepė. Jis galėjo nesutikti ateiti ir daug linksmiau praleisti likusį vakarą, tačiau jis ten buvo. Dėl manęs. Jis žinojo, kad mokykloje nevalgau pietų, todėl labai atkakliai siūlė atsineštus apelsinus. Negaliu pasakyti kiek laiko šnekėjom, tačiau tai buvo labai malonus pokalbis. Atsimenu, atsistojau ir pati nelabai suvokdama ką turiu daryti sakiau, kad reikia eiti tvarkytis, nes šurmulys viršuje jau buvo apsiraminęs. Jis draugiškai pasakė man nenusišnekėti, prisėsti ir suvalgyti dar vieną apelsino puselę, nes matė, kad dar nebuvau visiškai atsigavusi. Šnekėjom apie krepšinį, jis papasakojo kokį spaudimą jaučia, pašnekėjom apie Krekenavos gimnazijos direktorių. Galiausiai atėjo jo draugas. Nebenorėjau jų dar labiau trukdyti, nes jaučiausi, kad jau galiu nustovėti ant savo kojų pati, todėl pasiėmiau stiklinę ir kol jie vis dar kalbėjo Žygis paėmęs likusius daiktus sekė man iš paskos. Nuėjau į auklėtojos kabinetą, o ten jau beveik viskas buvo sutvarkyta. Nieko nesakiusi Žygį palikau su jo draugais. Dar spėjau išgirsti kai ta pati pradinių klasių mokytoja, kuri padėjo mums ir tvarkytis, paklausė jo "Na, ar išgelbėjai pasaulį?". "Visą galaktiką" jis atsakė. Pirmadieniui nupirkau šokolado, tai padėkodama paduosiu.
   Likusį vakarą nieko nebeatsitiko. Dar norėjau kažkuo padėti, tačiau auklėtoja tik liepė prisėsti ir palaukti kol parveš mane namo. Grįžau tik devintą vakaro ir griuvau į lovą. Tačiau kad ir kokia pavargusi buvau užmigti vistiek nepavyko. Neįsivaizduoju kodėl.
   Pabaigai norėčiau pridurti, kad visas šitas įvykis ir man atrodo lyg sapnas, Nežinau ką tie keli mokytojai ir Žygis apie mane galvoja. Gal paprasčiausiai apsimesim, kad to niekada nebuvo. Tačiau vistiek negaliu suvokti, ko verkiau. Kas man atsitiko? Paprastai po tokių renginių žmonės džiaugiasi, nes viskas pagaliau baigta. Ypač, kai renginys praeina taip sklandžiai. Nebežinau kas darosi...

Naujas šeimos narys

   Net nežinau, kaip šitai pradėti. Seniai čia nerašiau. Nutiko tiek daug dalykų, turiu tiek daug visko papasakoti, tačiau šį visą įrašą skiriu 2017 metų vasario 16 dieną gimusiai sesei Militai.  Na, ji nėra man visiškai tikra sesė. Ji mano tėčio ir jo merginos vaikas.
   Tačiau tai nereiškia, kad aš jos nemylėsiu. Nežinau ką Akvilė apie ją galvoja, tačiau aš nebūsiu tą tipinė maištaujanti paauglė ir neatstumsiu jos vien dėl to, nes jai dabar bus skirtas visas dėmesys. Esu jai suplanavusi didžių dalykų. Užauginsiu ją kaip tikrą medžiotoją ir vakarais skaitysiu Hario Poterio knygas. Būsiu šauniausia vyresnė sesė.
   Ką tik susiskambinom per Facebooką ir sutarėm galutinai, kad skrisim. Dar parodė trumpam ją. Mielas vaikas, ką padarysi. Ir vardas labai gražus. Artūras sakė, norėjo pavadinti Mila, tačiau su Aušra nusprendė, kad Milita geriau tinka. Ir aš visiškai su jais sutinku.
Militos vardas yra vedinys lotynų kalbos žodžio, reiškiančio ,,armija, karys“. Jis taip pat gali būti kildinamas iš slavų kalbos žodžio mil kuris reiškia „mielas, malonus“ . Šis vardas taip pat yra kildinamas iš lietuvių kalbos žodžio, reiškiančio „mylėti, mylima“. Jau vien jos vardas reiškia, kad ji bus medžiotoja. Reikės gal iki vasaros nusipirkti mažų drabužėlių ir išsiuvinėti apsaugos ženklus dėl viso pikto. Žinoma, jeigu tėvai leis ir nepagalvos, kad esu iš kokio nors kulto. Žinau, kad ji dar per maža suprasti kas aš esu, tačiau tikiuosi kai ji paaugs susidraugausim. Aš ją galėčiau pamokyti gyvenimo išminties, parodyti visus Hario Poterio filmus, o kai paaugs ir Supernatural. Aš labai noriu, kad ji turėtų šaunią devyniasdešimtųjų vaikystę su visais senais filmukais ir kitomis įdomybėmis. Tik dar nepaklausiau, tačiau susimąsčiau, ji turi Lietuvos ar Airijos pilietybę? Gimė tai Airijoje. Reikės pasidomėti.

Mano kaimo šviesuolis

                      Keisčiausias dalykas nutiko šįryt. Susapnavau sapną po kurio pabudusi verkiau pusvalandį. Galvojat, koks jau košmaras pasivaideno. Ne. Prisisapnavo nepaprastai gražus dalykas, kuris palietė man širdį. Sapnavau savo pirmąjį meno mokytoją. Kas čia tokio? Jis mirė prieš kelerius metus. Šįryt prisiminiau, kaip aš jo pasiilgau. Kai buvau pradinukė ir dar mokiausi savo kaimelio pagrindinėje mokykloje, po pamokų lėkdavau pas jį į mokyklos tokį lyg ir pusrūsį ir lipdydavau iš molio. Jis man visada buvo geras ir nuoširdus. Aš su juo praleidau tikrai nemažai laiko. Jis apskritai.... Ką tik ištryniau „yra“, nes turiu parašyti „buvo“... Jis apskritai buvo labai geras žmogus. Gaila, kad paskutiniais metais neprisiverčiau savęs jo aplankyti. Mes gyvenom tam pačiam suknistam kaime ir aš nesugebėjau net pasibelsti į jo duris ir pasisveikinti. Neabejoju, kad jis ne tik būtų pasiūlęs puodelį arbatos, bet ir su manimi šauniai pakalbėjęs. Žinau, kad jis nėra man nei tėvas, nei giminaitis, tačiau norėčiau, kad jis būtų čia. Gerai, o dabar prie sapno.

                      Aš buvau kažkokioje lyg ir parduotuvėje. Nežinau ką ten dariau, tačiau aplinkui nesimatė žmonių. Aš sėdėjau sau prieblandoje kuomet pamačiau savo mokytoją. Kažkodėl jis buvo apsirengęs lyg parduotuvės darbuotojas, tačiau vis tiek smagiai judėjo ir visą laiką į mane šypsodamasis žiūrėjo. Aš rimtai. Jis atrodė tarsi ne savo vietoje ir nenuleido nuo manęs akių. Paskui atsidūrėme lauke. Juk žinot kaip sapnai veikia. Aš su dar kažkokiais žmonėmis, kurių veidų neatsimenu, sėdėjau ant žolės. Sėdėjome atvirame lauke lyg per kokį festivalį ar kažką panašaus. Tuomet mokytojas sėdo į labai keturkampę geltoną mašiną ir ruošėsi išvažiuoti, tačiau prieš tai vėl man nusišypsojo ir pamojavo. Aš jam atsakiau tuo pačiu ir taip atsisveikinome. Dabar suprantat dėl ko man plyšta širdis? Kol jis buvo gyvas aš neturėjau progos su juo net atsisveikinti ir kaltinti galiu tik save. Tačiau jis neatrodė piktas. Tiesą sakant jis buvo labai laimingas. Laimingesnio žmogaus nesu mačiusi. Ir patikėkite, esu gan skeptiška kuomet kalba eina apie tokius dalykus, tačiau dalelė manęs nori tikėti jog tai iš tiesų buvo jis. Žinau, skamba absurdiškai, tačiau norėčiau pasakyti faktą, kad aš beveik nesapnuoju. Ir kuomet sakau, kad beveik nesapnuoju, reiškia, kad sapnuoju gal kartą į du mėnesius ir tai dažniausiai būna kokia nors nesąmonė. Tad pasakykite man, koks šansas, kad visų pirmą susapnuosiu normalų sapną? Koks šansas, kad susapnuosiu žmogų kurį pažįstu, o ne kažkokią figūrą, kuri gal ir galėtų būti žmogumi ir koks šansas, kad jis man visą laiką šypsosi, lyg nieko aplinkui nebūtų? Ir tas įsėdimas į mašiną ir išvažiavimas. Pirma mintis šovusi į galvą – simbolizmas. Ir mūsų atsisveikinimas nebuvo nei dramatiškas, nei tragiškas. Jis ant manęs nepyko, nenorėjo, kad nusiminčiau, niekuo nekaltino, o tik su šypsena veide pamojo ir išvažiavo toli toli... Sakykit ką norit, tačiau padėdamas man lipdyti molį, jis man padėjo lipdyti save... Ačiū, ir ilsėkis ramybėje.