Mano kaimo šviesuolis

                      Keisčiausias dalykas nutiko šįryt. Susapnavau sapną po kurio pabudusi verkiau pusvalandį. Galvojat, koks jau košmaras pasivaideno. Ne. Prisisapnavo nepaprastai gražus dalykas, kuris palietė man širdį. Sapnavau savo pirmąjį meno mokytoją. Kas čia tokio? Jis mirė prieš kelerius metus. Šįryt prisiminiau, kaip aš jo pasiilgau. Kai buvau pradinukė ir dar mokiausi savo kaimelio pagrindinėje mokykloje, po pamokų lėkdavau pas jį į mokyklos tokį lyg ir pusrūsį ir lipdydavau iš molio. Jis man visada buvo geras ir nuoširdus. Aš su juo praleidau tikrai nemažai laiko. Jis apskritai.... Ką tik ištryniau „yra“, nes turiu parašyti „buvo“... Jis apskritai buvo labai geras žmogus. Gaila, kad paskutiniais metais neprisiverčiau savęs jo aplankyti. Mes gyvenom tam pačiam suknistam kaime ir aš nesugebėjau net pasibelsti į jo duris ir pasisveikinti. Neabejoju, kad jis ne tik būtų pasiūlęs puodelį arbatos, bet ir su manimi šauniai pakalbėjęs. Žinau, kad jis nėra man nei tėvas, nei giminaitis, tačiau norėčiau, kad jis būtų čia. Gerai, o dabar prie sapno.

                      Aš buvau kažkokioje lyg ir parduotuvėje. Nežinau ką ten dariau, tačiau aplinkui nesimatė žmonių. Aš sėdėjau sau prieblandoje kuomet pamačiau savo mokytoją. Kažkodėl jis buvo apsirengęs lyg parduotuvės darbuotojas, tačiau vis tiek smagiai judėjo ir visą laiką į mane šypsodamasis žiūrėjo. Aš rimtai. Jis atrodė tarsi ne savo vietoje ir nenuleido nuo manęs akių. Paskui atsidūrėme lauke. Juk žinot kaip sapnai veikia. Aš su dar kažkokiais žmonėmis, kurių veidų neatsimenu, sėdėjau ant žolės. Sėdėjome atvirame lauke lyg per kokį festivalį ar kažką panašaus. Tuomet mokytojas sėdo į labai keturkampę geltoną mašiną ir ruošėsi išvažiuoti, tačiau prieš tai vėl man nusišypsojo ir pamojavo. Aš jam atsakiau tuo pačiu ir taip atsisveikinome. Dabar suprantat dėl ko man plyšta širdis? Kol jis buvo gyvas aš neturėjau progos su juo net atsisveikinti ir kaltinti galiu tik save. Tačiau jis neatrodė piktas. Tiesą sakant jis buvo labai laimingas. Laimingesnio žmogaus nesu mačiusi. Ir patikėkite, esu gan skeptiška kuomet kalba eina apie tokius dalykus, tačiau dalelė manęs nori tikėti jog tai iš tiesų buvo jis. Žinau, skamba absurdiškai, tačiau norėčiau pasakyti faktą, kad aš beveik nesapnuoju. Ir kuomet sakau, kad beveik nesapnuoju, reiškia, kad sapnuoju gal kartą į du mėnesius ir tai dažniausiai būna kokia nors nesąmonė. Tad pasakykite man, koks šansas, kad visų pirmą susapnuosiu normalų sapną? Koks šansas, kad susapnuosiu žmogų kurį pažįstu, o ne kažkokią figūrą, kuri gal ir galėtų būti žmogumi ir koks šansas, kad jis man visą laiką šypsosi, lyg nieko aplinkui nebūtų? Ir tas įsėdimas į mašiną ir išvažiavimas. Pirma mintis šovusi į galvą – simbolizmas. Ir mūsų atsisveikinimas nebuvo nei dramatiškas, nei tragiškas. Jis ant manęs nepyko, nenorėjo, kad nusiminčiau, niekuo nekaltino, o tik su šypsena veide pamojo ir išvažiavo toli toli... Sakykit ką norit, tačiau padėdamas man lipdyti molį, jis man padėjo lipdyti save... Ačiū, ir ilsėkis ramybėje.

Halloween 2016

   Diena praėjo geriau nei tikėjausi. Žinoma, nieko pasakiško nebuvo, tačiau patį renginį vertinčiau aštuoniais iš dešimt. Buvau apsirengusi labai aptemptą suknelę ir galėjau jausti kelių žmonių žvilgsnius. Tačiau papasakosiu viską nuo pradžių.

   Kaip ir minėjau, pamokos buvo kaip pamokos. Vaikščiojau sau su savo juodu megztiniu, ausinėm ir į nieką nekreipiau dėmesio. Gal netgi pradėjau gailėtis, kad užsirašiau į komandą. Dar prieš tai istorijos mokytojas vėl paprašė, kad dalyvaučiau tame jo konkurse. Man buvo gera nuotaika, buvau su gražia aptempta suknele, makiažu, pasitikėjau savimi, todėl sutikau. O ką aš prarasiu? Vis tiek ir jam pačiam čia bus pirmi metai. Kaip ir sakiau, pats renginys buvo geresnis ir smagesnis nei galvojau. Žinoma, mes pasirodėme tragiškai, tačiau man vis tiek buvo smagu. Tuomet po renginio persirengiau, paskambinau babai ir fojė laukiau kol ji atvažiuos. Prie manęs priėjo Dominykas su Roku ir abu prisėdę pasisveikino. Dominykas pasakojo apie savo nuotykius naujoje mokykloje, o su Roku tiesiog juokavom. Tuomet priėjo Remigijus. Nežinau iš kur jis atsirado, bet atsisėdo prie mūsų. Jau žinot apie Remigijų. Jis labai simpatiškas ir mielas vaikinas. Man pasirodė keista, kad jis paminėjo mano vardą. Ir gan dažnai į mane žiūrėdavo. Gal tik dėl makiažo ar aptemptos suknelės. Aš žinoma visai išdrąsėjau. Vos juokais nesusimušėm su Roku. Džiaugiuosi, kad Remigijus pamatė ir šitokią mano pusę. Bučiau labai drąsi, jei teigčiau, kad aš jam patinku. Bet ką aš žinau, tai, kad jis man netgi labai patinka. Kai visi išsiskirstė, galėjau matyti, kad jis lyg ir suka ratus aplinkui mane. Kaip jau sakiau, jis tikrai šaunus vaikinas. Ir linksmas, ir sportiškas, ir plepus. Gal reiktų bandyti skirti jam daugiau dėmesio. Tiesą sakant, skirčiau jam visą savo dėmesį. Bet juk žinot mane. Vėl viską sugadinsiu.

   Kita naujiena, kad planuoju susitikti su Iveta. Kitą savaitę bus atostogos, tačiau trečiadienį vis tiek reikės man į mokyklą. Daryt ne ką kitką, o rašyti matematikos kontrolinį. Smagu... Tačiau po to, norėčiau važiuoti į Panevėžį ir susitikti su savo broliu iš kito Lietuvos krašto. Tačiau bijau ir tai sugadinti.

   Dar mąstau apie tą istorijos olimpiadą. Gal jeigu atsiprašyčiau mokytojas vėl leistų dalyvauti. Jeigu nepakvietė ko nors kito. Anyway, šį diena pakėlė mano self esteem į kažkokias aukštumas.

Karinės pratybos mokykloje

   Gan ilgokai svarsčiau ar rašyti čia apie šiandien, nes buvo ir gerų ir blogų įspūdžių. Bet apsisprendžiau.
   Šiandien atvykę į mokyklą turėjome tik pirmą normalią pamoką, bet kadangi mums, trečiokams (vienuoliktokams), buvo klasės valandėlė tai nieko neveikėme. Po skambučio kartu su ketvirtokais (dvyliktokais) ir aštuntokais patraukėme link aktų salės, kurioje mums turėjo vykti paskaita. Iš pradžių pasakojo apie visokius paprastus karinius dalykus, o paskui šnekėjo apie propagandą. Antra dalis man tikrai nuoširdžiai patiko. Moteris, kuri viską pasakojo, propagandą vadino visokiais vardais. Bet man labiausiai patiko "informacinis karas". Nes tai iš tiesų yra karas tik be ginklų. Na tiesą sakant, su kitokiais ginklais nei mes esame pratę. Ketinu "palaikinti" Facebooke puslapį pavadinimu "Propagandos Detektyvai". Gal dar atrasiu laiko pažiūrėti filmą "Karas 2020. Rusijos informacinė agresija". Taip pat svetainėje unlike.lt galima matyti lietuviškus Facebook puslapius, kuriuose atvirai įteigiama rusiška propaganda ir tiesiog žeminama Lietuva. Tai tiek iš pirmos paskaitos.
   Po trumpos pertraukos patraukėme į sporto salę, kurioje vėl šiek tiek pasiklausėm apie kariuomenę, tik šį kartą konkrečiai apie sausumos pajėgas. Toks šaunus, vyresnio amžiaus vyras trumpai ir aiškiai pasakė kokius ginklus turime, kokią įrangą. Išvardijo visas apygardas, atsakinėjo į klausimus. Paskui visus išvedė į vidinį mokyklos kiemą, kuriame ta technika ir buvo sustatyta. Mano nuomone, tai labai geras mokymo būdas. Pirma trumpai papasakoji teoriją, o paskui viską parodai praktiškai. Mokiniai tikrai noriai ėjo ir žiūrinėjo ginklus, sėdo į mašinas, buvo išlindę pro liukus ir žaidė su kulkosvaidžiais.
   Apžiūrėję neužtaisytus ginklus ir visą techniką grįžome į sporto salę, o ten pora merginų jau buvo pasiruošusios trumpam pristatymui apie Lietuvos Karo Akademiją. Pirmoji kalbėjo labiau oficialiai, kaip pavyzdžiui ką daryti, jeigu nori įstoti, kokia ten dienotvarkė. Tiesą sakant, labai norėčiau tarnauti kariuomenėje. Tačiau mano sveikata tikrai neatlaikytų. Niekas manęs nepraleistų pro medicininę patikrą. Žinau, žinau, visi sako "tokia jauna, o ligota kaip senutė". Bet taip jau yra. Ir kai vienas kareivis pasakė, kad kai kurie net tyčia susigadina sveikatą, kad tik nereikėtų tarnauti, aš nuoširdžiai nusivyliau. Labai myliu Lietuvą, tačiau nesu fiziškai pajėgi ją ginti. Bet rasiu kitų būdų garsinti Tėvynę.
   Pristatymas baigėsi merginų asmenine patirtimi ir nuotraukomis iš jų studijų metų. Atrodė, jog joms tikrai patiko tai ką daro.
   Trečiasis užsiėmimas mano nuomone buvo pats sunkiausias. Nes tai buvo fiziniai išbandymai. O jūs jau žinot apie mano sveikatą. Taigi, pirmoji užduotis buvo mesti "granatas". Gal ten ir buvo tikros granatos, tačiau jos nesprogo. Ir mėtyti reikėjo į padangas. Skamba paprastai, tačiau tos granatos šiek tiek svėrė tai stengiausi jas mesti stipriau, bet vistiek pataikiau tik dvi iš keturių. Kareivis, kuris viskam vadovavo buvo gan griežtas (koks kareivis ir turėtų būti), o kitas, kuris uždėjo mums šalmus, buvo gan malonus ir linksmas.
   Kita užduotis nebuvo tokia maloni. Iš pradžių negalvojau, kad bus taip sunku. Vėlgi, skamba tikrai paprastai. Per laiką reikėjo užsisegti liemenę, užsidėti kuprinę, šalmą ir apibėgti kelias kliūtis su iškeltu ginklu virš galvos. Pradžia mano buvo puiki. Greit apsirengiau, mikliai apibėgau kliūtis, pamečiau šalmą, tačiau su kita ranka greitai jį pagavau, užsidėjau ir toliau bėgau. Kai jau buvau per kokius 3 metrus iki finišo praradau pusiausvyrą ir plojausi ant žemės. Galėjau pašokti ir toliau bėgti, tačiau pakėlusi galvą visiškai nebesiorientavau. Bėgau į vieną pusę, atsikėliau visai kitoje. Gal net per galvą apsiverčiau. Neįsivaizduoju. Tik žinau, kad pasilikau sėdėti ant žemės, prie manęs priėjo kariškiai ir paklausė ar viskas gerai. Skaudėjo labiau emociškai nei fiziškai. Nežinau kodėl taip susikrimtau dėl to nukritimo. Net nieko nenorėjau valgyti.
      Po ilgos pertraukos, per kurią spėjau susipykti su dar vienu klasioku, sekė paskutinė pamoka: pirmosios pagalbos teikimas. Į ją atėjau be nuotaikos, tačiau išėjau su šypsena. Du vaikinai ir mergina labai šauniai paaiškino ir pademonstravo ką reikia daryti radus žmogų be sąmonės. Pirma švelniai jį papurtai už pečių ir paklausi "Kas atsitiko?'. Jeigu jis neatsako ir iš viso nereaguoja, tada reikia iškviesti pagalbą, atlošti jam galvą ir įsitikinti ar jis kvėpuoja. Jeigu kvėpuoja tai paverti ant šono ir lauki kol atvyks greitoji. Jeigu jis nekvėpuoja, tai čia jau kitas reikalas. Reikia taisyklingai pradėti širdies masažą. Ir sakė nebijoti, jeigu sulaužai kelis šonkaulius.
   Paskui dar pamokė kaip naudotis tokiais aparatais, kurie greitu metu turėtų būti visuose Lietuvos prekybos centruose, oro uostuose ir panašiai. Ten kažkoks nešiojamas dalykas, kuris prireikus gali paleisti elektros srovę ir taip priversti širdį vėl plakti. Žinoma, jie rūpestingai parodė kiekvieną smulkmeną. Kaip jau sakiau, ši pamoka man labai patiko, nes aš ją tikrai galėsiu panaudoti gyvenime.
    Galiausiai, kai viskas baigėsi, susirinkome mokyklos kieme ir klausėmės baigiamųjų žodžių. Nebeatsimenu kas ar ką kalbėjo, tačiau buvo daug dėkojimų, sveikinimų ir panašių dalykų. Taip pat į patį mokyklos kiemą buvo užvažiavęs šarvuotis bei greitoji. Turiu omeny ten bortas tai nemažas. Šarvuotį tai suprantu, bet kaip greitoji ten užropojo? Oh well, tikriausiai niekada to ir nesužinosiu.

TAYTO Parkas, Airija

   Praėjusį savaitgalį su šeima ir keliais kitais žmonėmis buvome pramogų parke. Žinai, toks pramogų parkas kokį rodo filmuose. Cukraus vata, karuselės, klykiantys vaikai ir tiesiog linksmybės ore.
   Tą šeštadienį atsikėliau šiek tiek po aštuonių ryte ir pasiruošėm kelionei. Neilgai trukus visi sulipome į mašiną ir pasukome link Dublino. Po kelių valandų kelio pagaliau atvažiavome. Parkas atrodė įspūdingai, nemeluosiu. Nusipirkome paprastus bilietus ir po to mums su Akvile nupirko po apyrankę, kad galėtume eiti į visus atrakcionus be jokių apribojimų, nes šiaip turi nusipirkti talonėlius ir žiūrėti kiek talonėlių kiekvienas atrakcionas kainuoja. Pirmas dalykas, kurį išbandėm vadinasi The Rotator. Trumpai apibūdinus visi susėdome ratu, mus prispaudė gan didelės apsaugos ir pakilome į orą. Iš pradžių lėtai supomės lyg ant paprastų supynių, o paskui vertėmės per viršų aukštyn ir žemyn, į kairę ir į dešinę. Aš rėkiau, bet ne iš baimės, o iš džiaugsmo. Akvilei buvo šiek tiek baisu. Galiu pasakyti, kad po tokios ekstremalios pirmos atrakcijos nieko daugiau nebebijojau.
   Po tokių supynių ėjome link didelio bokšto, nuo kurio galėjome leistis lynu. Galiu pasakyti, kad tai man nepadarė labai didelio įspūdžio. Buvo labai daug vaikščiojimo, kol mus aprengė visa įranga, kol užlipome į tą didelį bokštą. Besileidžiant buvo smagu, bet kai reikėjo stabdyti jau nebepatiko. Visi tiesiog ištiesė kojas, o mano kojos per ilgos, todėl aš kažkaip apsisukau ir stabdžiau su savo nugara. Galinės džinsų kišenės buvo pilnos pjuvenų ir galva sukosi. Todėl nusprendėm bent trumpam apsieiti be daugiau atrakcionų. Apėjome gan nemažą teritoriją kur buvo šioks toks zoologijos sodas.

 
   Prisižiūrėję daugybę įvairiausių gyvūnų ir šiaip įdomių dalykų, nuėjome į TAYTO traškučių fabriką. Kadangi buvo šeštadienis, fabrike nebuvo žmonių ir darbas nevyko. Paskui sukausi ant tikros karuselės. Žinau, kad ten buvo tik vaikai, bet aš visada norėjau atsisėsti ant arklio ir suktis karuselėje. Viena mano svajonių jau išpildyta. Po to sekė eilė kitų smagių dalykų, pavyzdžiui reikėjo pereiti ant kelių virvių kabančių gan aukštai arba vaikščioti labirinte. Galiausiai atėjo laikas didžiausiam iššūkiui: Amerikietiškiems kalneliams.

   Turiu pripažinti, nuotraukoje neatrodo taip smagiai. Netgi kai atsisėdome į vietas nemaniau, kad bus taip linksma. Kai mūsų traukinukas užvažiavo į pačią viršūnę ir jau buvome pasiruošę leistis žemyn, tada supratau kur papuoliau. Bet visiškai nuoširdžiai galiu pasakyti, kad nebijojau. Akvilė labai bijojo. Kai mes pradėjome leistis visu greičiu žemyn aš pradėjau rėkti. Visada galvodavau kodėl žmonės rėkia tokioje situacijoje. Ir pati nežinau kodėl rėkiau. Bet man buvo be galo smagu. Mes važiavom žemyn, aukštyn, tada vėl žemyn, tada iš viso aukštyn kojom. Gal jau kartojuosi, bet buvo tikrai nerealu. Kiekvienas turėtų tai išbandyti bent kartą gyvenime.
   Paskutinis įsimintinas dalykas buvo laipiojimas siena. Diena ėjo į pabaigą ir jau buvome pavargę, bet mes su Akvile dar norėjom užlipti ta sieną su spalvotais akmenukais. Ilgokai laukėm savo eilės, bet sulaukėm. Tuomet toks vaikinukas užsegė mums diržus, uždėjo šalmus ir papasakojo kaip elgtis. Reikėjo vis tiek dar šiek tiek palaukti, todėl mes su Akvile pradėjom bazarinti  lietuviškai. Šiaip visokias nesąmones. Ir juokiamės. Tuomet tas instruktorius angliškai paklausė:
-Atostogaujat?
-Taip,- atsakiau.
-Iš kur atvažiavote?
-Iš Lietuvos.
-Mat kaip. Niekada nesu ten buvęs.
-Tikiuosi nieko blogo negirdėjai apie mus.- Tuomet jis nusijuokė. Ir šiaip visą laiką jis buvo labai malonus su mumis. Pats laipiojimas man nesisekė. Rankas anksti pakirto taip niekur ir neužlipus. Vėl juokiamės mes su Akvile. Aš du kartus ant užpakalio nusileidau. Galiausiai paprašiau vaikino, kad mane atsegtų kol nepasidariau daugiau gėdos. Pasakiau jam, kad lipti yra sunkiau nei atrodo ir jis man labai nuoširdžiai pritarė. Tada padėjo atsisegti visus diržus ir aš jam padėkojau. I mean, mes sumokėjom pinigus ir aš neprivalėjau niekam dėkoti, bet padėkojau. Jis man patiko. Gaila daugiau nepašnekėjom.
   Galiu pasakyti, kad bendrai paėmus ir atskirai padėjus tas parkas man labai patiko. Buvo tikrai labai labai smagu.

Muhu sala, Estija 2016

    Išgyvenu kažkokią pokelioninę krizę. Šiek tiek sunku atsigauti po tokių nuotykių ir sugrįžti į nuobodų įprastą gyvenimą. Bet tuoj papasakosiu viską iš pradžių.

     Atsibudau ketvirtadienio rytą šiek tiek prieš šešias. Gytis, mano brolis, nuvežė iki Naujamiesčio kur šiek tiek palaukus pasitikau mokytoją. Jau tada pasirodė pirmas siurprizas: kita mašina. Turėjom važiuoti su jo mašina, tačiau kažko užduso variklis tai pasiskolino Remigijaus tėvų Peugeot. Kelionė prasidėjo apie septintą ryto. Dar trumpam užsukom į degalinę ir užsipylę pilną baką patraukėm link Estijos.

    Pačios kelionės į priekį metu nieko ypatingo neįvyko. Mokytojas vairavo, Remigijus sėdėjo priekyje ir reguliavo, o mes su Virmantu gale žiūrėjom pro savo langus ir į nieką nekreipėm dėmesio.

     Apie pirmą valandą dienos jau buvo kelte į Muhu salą. Keltu kėliausi nebe pirmą kartą, bet vis tiek kažkodėl toks paprastas dalykas labai sužavėjo. Pačioje saloje niekas beveik nesiskyrė. Tik augalija aplinkui buvo skurdesnė. Su Remigijaus pagalba šiaip ne taip atradome Raugi miestelį, kuriame turėjome apsistoti, tačiau pasukome ne ten ir pravažiavę kelis namus atidūrėme ant jūros kranto. Viduryje niekur. Bet per daug nesisielojome, nes po ilgos kelionės buvo smagu ištiesti kojas. Vaikinai nuėjo mėtyt akmenų į vandenį, mokytojas bandė susitvarkyti telefoną ir prisiskambinti Riho, o aš tiesiog atsisėdau ant suolelio netoliese ir žiūrėjau kažkur į horizontą. Mano mintis pertraukė mokytojo pastaba, kad pagaliau žinome kur važiuoti ir kad Riho mus pasitiks ant kelio. Tuomet ir susipažinau su Riho – pagyvenęs, pusnuogis, stambus vyriškis kažkuo apsirišęs galvą ir maloniai šypsodamasis mums mojo iš toli. Pasirodo jis yra taip pat mokytojas. Tik moko Estijoje. Atvažiavę į visišką vienkiemį susipažinome su jo savininkais: Kaia ir Aivar. Po to šiek tiek užkandę pasistatėme palapines ir sulaukėm latvių. Štai ir visa mūsų komanda susirinko.

                   

Mano medžio gabalas

   Tą patį vakarą nusprendėme apžiūrėti būsimą darbo vietą. Dar prieš tai norėčiau pasakyti, kad ten jaučiausi šiek tiek nepatogiai. Nežinau kas man užėjo. Gal buvau pavargusi gal kažkas dar atsitiko, bet turėjau laikyti ašaras. Jaučiausi kaip balta varna. Kažkodėl kartojau sau, kad ten man ne vieta. Tačiau kai iš Raugi pajudėjome į Liiva, miestelį kuriame turėjome dirbti, ir netoli kelio pamačiau briedį viskas pasikeitė. Kažkodėl tas paprastas laukinis briedis mane labai pradžiugino. Tada supratau, kad būtent ten man vieta.

      Mūsų darbo vieta buvo gan nebloga. Šalia bažnyčios išvirto didžiulis uosis. Bet toks didžiulis, kad daugelis jį supainiojo su ąžuolu. Ten dirbanti moteris papasakojo, kad vaikai labai mėgsta laipioti ant medžio šakų ir kad gali lengvai išsisukti kokią ranką ar koją, todėl šakas reikia apipjauti. Riho pasiėmęs benzininį pjūklą, padedamas vyruko su bobcatu, apie kurį papasakosiu vėliau, be jokių problemų tai padarė ir visiems jauniesiems skulptoriams išdalijo po dviejų metrų rąstelį. Čia mane ištiko šioks toks šokas. Niekas man nesakė, kad reikės dirbti su didesniu už save medžio gabalu. Tačiau šokas ilgai nesitęsė ir priėmiau tai kaip iššūkį.

    Antra diena prasidėjo ankščiau nei norėjau. Iš pradžių atsikėliau pirmą ryto ir nuėjau į tualetą. Tada vėl kėliausi apie pusę penkių, nes šeimininkų gaidys pradėjo giedoti. Galiausiai visi kėlėmės septintą ryto ir pavalgę pusryčius vėl išvažiavome į Liiva. Tik dabar buvom pasiruošę dirbti.

    Nuo ryto dirbau kaip reikalas. Net pati nustebau. Žinoma, iš pradžių paprašiau mokytojo, kad išpjautų man su benzininiu pjūklu pagrindines formas, tačiau po kiek laiko atsibodo man jo klausytis, todėl pati pirmą kartą paėmiau pjūklą į rankas. Jis buvo šiek tiek sunkokas, tačiau susitvarkiau. Ir labai dėl to didžiavausi savimi. Kartas nuo karto pastebėdavau vaikinu žvilgsnius. Pamanyk, mergina ir su benzininiu pjūklu duodasi. Tačiau nelabai kreipiau dėmesį. Dariau kas man        patinka ir tai svarbiausia.

Nuotrauką kurią aš padariau. Man ji kažkodėl labai patinka

   Pietų sulaukėm apie pirmą valandą.
Kadangi buvo penktadienis, visi nuėjome į netoliese buvusią mokyklos valgyklą. Po pietų šiek tiek aptingau ir nusprendžiau nusnūsti mašinoje. Tada atėjo Kaia ir pasakė, kad atvažiavo reporteris, kuris ruošia reportažą apie tą visą dalyką vietinei televizijai. Nusifilmavom ir apsimetėm, kad kažką darom. Jis taip pat paėmė interviu iš Riho. Po to vis tiek kažkaip neturėjau noro dirbti, todėl vaikščiojau aplinkui su fotoaparatu ir pasiūliau saviškiams vandens. Grįžome tik septintą vakaro. Tačiau mus iš karto pasitiko Aivar su šviežiai rūkytais jūriniais ešeriais vakarienei. Tik noriu pasakyti, kad tie ešeriai buvo NUOSTABŪS!!! Skanesnio dalyko nesu burnoje turėjus. Tada visi  kartu nuvažiavome prie jūros, vaikinai išsimaudė, o grįžę sugriuvome į palapines. Dar norėčiau papasakoti apie tą vyrą su bobcatu. Nežinau kodėl, bet man jis pradėjo be galo patikti. Keisčiausias dalykas, kad jis buvo apie keturiasdešimt ir būtų man laisvai tikęs į tėvus. Tačiau jis vis tiek man be galo patiko. Įsivaizduok gan gražios figūros baikerį. Jis ir motociklą labai gražų turėjo ir su džinsiniu švarkeliu vaikščiojo. Vėlgi, nežinau kodėl, bet buvau dėl jo pametus galvą. Aš net vardo nežinojau, bet būčiau laisvai užšokus ant jo motociklo ir išvažiavus kartu jeigu suprantat ką turiu omeny. Vienu žodžiu. Keista bulvė aš esu.

Vyras su bobcatu ir Riho. Sakykit ką norit, bet profilis jo tai gražus

   Trečia diena beveik nesiskyrė nuo antros. Vėl kėlėmės, vėl pusryčiavom, vėl dirbom. Tik pietavom nebe mokykloj, nes buvo šeštadienis. Valgėme visai čia pat buvusiame labai jau sename ir apgriuvusiame name, iš kurio estai nori padaryti muziejų. Juokingiausia buvo tai, kad tame pačiame kambaryje kur valgėme, stovėjo altorius. Vakare sėdėdama savo palapinėj vėl aš neatitraukiau akių nuo vyro su bobcatu. Taip aš į jį žiūrėjau, taip aš fantazavau. Tačiau kuomet reikėdavo pro jį praeiti visai kinkos drebėdavo. Tiesą sakant aš iš dalies jo bijojau. Bet dėl to jis man tik dar labiau patiko. Dabar net krizenti norisi. Kokios man hormonų audros tada buvo?

Čia matome kaip aš smarkiai dirbu. Mh. Labai smarkiai

   Kuo trečia diena skyrėsi nuo antros tai, kad dirbau daugiau. Netgi po pietų. Reikėjo užbaigti skulptūrą. Viskas tas šlifavimas nors užsikask po pjuvenom. Paskui dar visą turėjau uždažyti apsauginiu dalyku kažkokiu. Ale nuo vandens, saulės, puvimo ir vėjo apsaugo. Dar nuotykis buvo kai latvių mokytojas Jurij vos visko nepadegė. Turėjo jis kažkokį aparatą, kuris kažkaip sugedo ir išpylė degalus, kurie užsidegė. Tada užsidegė netoliese buvusios pjuvenos. O tada ir viskas penkių litrų benzino bakas. Tačiau mūsų Jurij nepabūgo ir kad spyrė tolyn nuo technikos tą baką. Remigijus girdžiu juokiasi „Savižudis kažkoks“. Gerai, kad kojos visos nenusidegino. Tačiau netrukus prišoko Riho su savo mokiniais ir išgelbėjo dieną. Norėčiau pridurti, kad Riho dėl viso šito įvykio labai nesidraskė. Jis iš viso yra labai paprastas ir nuoširdus žmogus. Su manim visada buvo labai malonus. Man jis labai patiko. Žinoma ne kaip vyras su bobcatu. Riho aš be galo gerbiau ir laikiau kiekvieną jo žodį šventu. Visad prašydavau savo mokytojo išversti ką jis sakė. Riho žinojo, kad aš nešneku rusiškai, todėl priėjęs prie mano skulptūros apžiūrėjo, nusišypsojo ir pakėlė nykštį. Arba kai reikėdavo valgyti jis man parodydavo tokį gestą lyg su nematomu šauktu srėbtų sriubą.

Čia visi pakuojasi, o aš dar miegu

   Ketvirta, paskutinė, diena iš vienos pusės buvo prasčiausia, tačiau iš kitos – geriausia. Taip ir negaliu apsispręsti. Blogiausia, nes naktį be galo sušalau. Iš to šalčio net negalėjau miegoti. Užmigau tik apie šešias ryte, kuomet pagaliau patekėjo saulė ir šiek tiek sušilau. Neilgai pamiegojus pabundu nuo lengvo spyrio į palapinę. „Agne, kelkis! Viską pramiegojai“ pasigirsta Remigijaus balsas. Akimirką tikrai išsigandau. Bet tuomet susiradau telefoną ir pamačiau, kad dar tik devynios ryto. Išlindusi iš palapinės pastebėjau, kad visų palapinės jau sukrautos ir daiktai supakuoti. Pati pašokau, nulėkiau iki tualeto, pavalgiau pusryčius ir susitvarkiau daiktus. Laiko turėjome iki pirmos, todėl nusprendėme pasivaikščioti po teritoriją kol Riho, Aivar ir keli estai ruošė mūsų skulptūras parodai. Šiek tiek pavaikščioję, pavėsinėje radom Kaia. Ji tuoj pat atnešė mums pasirašyti svečių knygą. Tiesą sakant dvi knygas. Kol mokytojas su Remigijum ir Virmantu galvojo ko čia šeimininkams palinkėjus, aš pasiėmiau kitą knygą ir atsipalaidavus su pieštuku nupiešiau jų visą sodybą. Apačioje prirašiau nedidelę padėką angliškai. Kuomet Kaia ją perskaitė labai apsidžiaugė ir pagyrė mano piešinį. Ji tikrai labai šauni moteris. Jeigu jos vyras Aivar man jokio įspūdžio nepadarė tai ji buvo tikrai šauni asmenybė. Perskaičiuos visus sveikinimus pasisiūlė mums aprodyti visą savo sodybą. Parodė tokią paslaptingą vietelę, kurioje jos dukra skaitydavo Harį Poterį. Papasakojo vietinių padavimų ir šiaip įdomių dalykų. Ahhh kaip man patinka tokie dalykai. Pasibaigus trumpam pasivaikščiojimui visiškai susidraugavom.

        

Baigtas darbas

Kaia

Galiausiai pusę pirmos atsisveikinome su sodyba ir išvažiavome į Liivą. Ten vyko nedidelis atidarymas ir visiems skulptoriams įteikė padėkas. Aišku, man nelabai rūpėjo, nes aš tik prisidengdama faktu, kad fotografuoju šventę, fotografavau savo vyruką su bobcatu. Aš taip stengiausi jį pagauti kadre, kad atvaizdžiai nesimatytų jog aš jį fotografuoju. Profesionali maniakė. Žinau. Tuomet po šventės visi pradėjo kalbėtis tarpusavyje. Kai mes jau pradėjom judėti link mašinos, aš švelniai paliečiau Kaios petį atidaviau nedidelę dovanėlę ir su savo tragišku akcentu sugebėjau paaiškinti, kad tai mūsų mokyklos herbas, kuri nešiojame prisisegę prie uniformos. Ji kažkodėl labai apsidžiaugė ir taip stipriai mane apkabino. Stipriai ir be galo nuoširdžiai. Man patiko. Tuomet palydėjo šūksniai su visokiais gražiausias palinkėjimais ir žinoma kvietimu atvažiuoti kitais metais. Aikštelėje atsisveikinome su visais kitai. Aš apsikabinau su vienu estų vaikinu, su Riho, Aivaru, mokytojais iš Latvijos, taip pat atsisveikinau su likusiais estais ir pamojavau savo vyrukui su bobcatu. Tiesą sakant tik važiuodama namo sužinojau jo vardą. Tarma. Bet vyrukas su bobcatu skamba gražiau.

Čia tikrai ne jį fotografavau. Ką jūs. Baikit juokus.

      Kelionė atgal buvo daug linksmesnė, nes gale su manimi sėdėjo Remigijus. Gerai, papasakojau apie Riho, apie Kaia, apie vyruką su bobcatu, o dabar pašnekėkim apie Remigijų. Jis tikrai šaunus vaikinas. Atsimenu kažkada buvau jį netgi įsimylėjusi. Neslėpsiu, kad ir dabar man jis patinka.

      Žinoma čia toli gražu ne visa kelionė. Yra tiek daug mažų smulkmenų, kurias dar ilgai prisiminsiu. Kad ir ta prakeikta Timberlake daina „Cant Stop The Feeling“, kuri per tas keturias dienas grojo kokį dešimt kartų. Būna atsisėdam į mašiną, užkuriam variklį. Hmmmm ką gros per radiją? Ir taip pyst Timberlake su ta savo daina. Iš dalies gerai, nes aš ją išsisaugojau ir ji man visada primis kelionę ir kaip mes juokėmės išgirdę ją kokį aštuntą kartą. Arba kai paprašydavau Remigijaus padėti man užpilti degalų ar tepalų į benzininį pjūklą. Jam tai nieko sunkaus, bet aš kas kartą nusišypsodavau ir padėkodavau. Arba kai važiavom namo ir jau buvo gan vėlu. Remigijus paklausė manęs ar girdėjau kažką paskutinį rytą. Pasakiau, kad taip, bet po to vėl užmigau. O atsikėliau nuo spyrio į palapinę. Jis nusišypsojo lyg didžiuodamasis savimi ir pasakė, kad tai jis spyrė į mano palapinę. Arba kai jis man gražiai padavė pomidorą lyg ant lėkštutės kuomet jo draugas turėjo iš priekinės sėdynės kažkaip pasiekti. Dar įsiminė pati pabaiga. Kaip mes jau sustojom mano kieme. Aš išsikroviau daiktus ir padaviau mokytojui pinigus. Klausimas: kodėl Remigijus išlipo iš mašinos? Daiktų nebuvo daug ir mokytojas man juos padėjo išsikrauti. Virmantas tai sėdėjo mašinoj. Net nebuvo durų atidaręs. Tuomet aš padėkojau jiems už kelionę ir mokytojas mane apkabino. Buvau per daug pavargus, kad mąstyčiau todėl kai ištrūkau iš jo glėbio atsisukau į Remigijų, kuris vis dar stovėjo. Kodėl jis ten stovėjo? Tikriausiai niekada nesužinosiu. Bet ir jį apkabinau. Ir tą vieną momentą jis nebebuvo tas kietas vyras, kuris žino tiek daug apie mašinas, kuris pats vairuoja ir puikiai tvarkosi ūkyje. Jis atrodė toks mielas su savo vaikiškai išskiestomis rankomis. Prietemoje galėjau matyti jo mielą šypseną. Ir pats apsikabinimas buvo labai mielas. Vėlgi, normaliomis sąlygomis nebūčiau išdrįsusi to daryti, bet buvo labai vėlu, buvau labai pavargusi ir dar skaudėjo galvą dėl praeitos nakties šalčio. Tada tiesiog pamojavau jiems ir griuvau į savo lovą. Norėčiau pridurti, kad dabar ta lova nebeatrodo tokia miela kaip šalta ir akmenuota Estijos žemė ant kurios miegojau.

     Šita kelionė buvo vienas geriausių dalykų mano gyvenime. Ten man nereikėjo jaudintis kaip atrodau. Nereikėjo nešioti suknelių ar sijonėlių. Galėjau sau ramiai vaikščioti su savo kepure ir rankas susikišusi į kelnių kišenes. Ten aš galėjau vakare įlysti į  savo palapinę ir niekas man  nesakė „išlysk iš savo kambario su žmonėm pabendraut“. Ten galėjau nevalgyti vakarienės jeigu nenorėdavau ir niekas nepradėjo burbuliuoti, kad kūdinuos ir panašių dalykų. Ten aš galėjau būti savimi. Net jeigu iš vaikščiojau su per dideliu megztiniu, neplauta galva ir kvaila kepure, vis tiek visi su manim buvo draugiški ir vis tiek visiems patikau. Aš net pasikrikštyčiau jeigu man kas nors pasakytų, jog taip atrodo rojus.

"Nevadink manęs Shurley"

   Fucking hell... Trumpam pamirškim apie visus egzaminus ir tą kažkokį tikrą gyvenimą ir pašnekėkim apie naujausią Supernatural seriją. Nes Jesus fucking Christ.. Oh...  Ji buvo kažkas nepakartojamo. Aš net nejuokauju. Gal taip sakau apie daugelį serijų, bet šita... Ohhh... Vien dėl jos aš pragulėjau lovoj apie 20 minučių ir žiūrėjau į vieną tašką. Ji atėmė mano žadą. Nemanau, kad kada nors esu tai jautus. Tiesiogine to žodžio prasme jaučiau kaip siela palieka mano kūną. Gal pradžia ir buvo šiek tiek keistoka, bet pabaiga. Ohhhhhh... Dar buvau planavus pažiūrėti Vikingus. Vien tam, kad parašyčiau visą savo orgazmą dėl šitos serijos, įjungiau kompiuterį. Turiu omeny, aš nieko čia neparašiau be nepadorių dejonių, bet aš nuoširdžiai dievinu (šauniai parinkai žodį, Agne) šią serija! Kai ji pasibaigė, kažkoks keistas jausmas buvo krūtinėje. Prisiekiu Dievu (ha) pirmą kartą jaučiau kažką panašaus. Keista kaip 40 minučių gali pakeisti tavo gyvenimą. Jaučiuosi lyg iš tiesų būčiau praradus dalį sielos. Vienuoliktas sezonas man nuo pat pradžių patiko, bet šito tikrai nesitikėjau. Visų pirma Dievas turi blogą apie kates ir Snapchatą. Tada pasirodo, kad jis susitikinėjo ne tik su merginom, bet ir su porą vaikinų. Tada Sam ir Dean stengėsi visus išgelbėti. Bet geriausia buvo pabaiga. Kuomet fone dainavo Rob ir Winchesteriai kišenėje rado pakabuką, kuris juos išvedė į gatvę, o ten visi sveiki gyvi ir Dievas jiems padeda atsistoti. Tada tiesiog pasako „Mums reikia pasikalbėti“. Gal papasakojau ne taip nuostabiai, tačiau visiems reikia pažiūrėti tą seriją. 11 sezonas 20 serija. O kad ją suprastumėt reikės pasižiūrėt visus 11 sezonų. Bet prisiekiu viskuo kas man brangu... Tikrai nepasigailėsit

Gyvenu gerai

   Štai ką radau literatūros vadovėlyje šiandien. Seniai kelios eilutės sugebėjo apibūdinti visą mano gyvenimą. Tačiau noriu pasakyti, kad gyvenu gerai. Kažkaip net truputį įtartina. Viskas per daug gerai. Aš susiradau neblogų draugų, SAVO NORU šiandien per kūno kultūrą išėjau į lauką ir apibėgau keturis ratus. Šiaip turiu pripažinti, kad Tumblr man be galo padėjo. Ten dabar praleidžiu didžiausią dalį laiko. Turiu omeny, ten žmonės kitokie. Visi savaip išprotėję ir man tai be galo patinka. Neseniai nupiešiau vieną merginą iš ten. Ir išėjo visai neblogai. Tumblr yra tarsi mano užuovėja. Vieta, kurioje galiu pasislėpti nuo visko ir būti savimi. Būti kuo tik noriu. Abejoju ar kur kitur jaučiausi laisvesnė.

   Pradėjau labiau pasitikėti savimi. Dėl to gan puikiai išlaikiau lietuvių kalbėjimą. Sakydama gan puikiai turiu omeny aštuoniolika iš aštuoniolikos, bet galėjau ir geriau. Ką padarysi. Pradėjau naują skulptūrą. Bandysiu padaryti Mark'ą su judančiomis rankomis. Dar važiuosiu į Airiją pas tėvą. Nerašiau dar to čia. Labiausiai jaudinuosi dėl jo draugės. Nežinau kaip su ja sutarsiu, bet stengsiuosi. Tikrai. Dar technologijų mokytojas pasiūlė išvažiuoti į stovyklą Estijoje. Žinoma, kad sutikau. Ši vasara turėtų būti nepaprasta.
   Na ką, einu toliau piešti!