Šiandien atvykę į mokyklą turėjome tik pirmą normalią pamoką, bet kadangi mums, trečiokams (vienuoliktokams), buvo klasės valandėlė tai nieko neveikėme. Po skambučio kartu su ketvirtokais (dvyliktokais) ir aštuntokais patraukėme link aktų salės, kurioje mums turėjo vykti paskaita. Iš pradžių pasakojo apie visokius paprastus karinius dalykus, o paskui šnekėjo apie propagandą. Antra dalis man tikrai nuoširdžiai patiko. Moteris, kuri viską pasakojo, propagandą vadino visokiais vardais. Bet man labiausiai patiko "informacinis karas". Nes tai iš tiesų yra karas tik be ginklų. Na tiesą sakant, su kitokiais ginklais nei mes esame pratę. Ketinu "palaikinti" Facebooke puslapį pavadinimu "Propagandos Detektyvai". Gal dar atrasiu laiko pažiūrėti filmą "Karas 2020. Rusijos informacinė agresija". Taip pat svetainėje unlike.lt galima matyti lietuviškus Facebook puslapius, kuriuose atvirai įteigiama rusiška propaganda ir tiesiog žeminama Lietuva. Tai tiek iš pirmos paskaitos.
Po trumpos pertraukos patraukėme į sporto salę, kurioje vėl šiek tiek pasiklausėm apie kariuomenę, tik šį kartą konkrečiai apie sausumos pajėgas. Toks šaunus, vyresnio amžiaus vyras trumpai ir aiškiai pasakė kokius ginklus turime, kokią įrangą. Išvardijo visas apygardas, atsakinėjo į klausimus. Paskui visus išvedė į vidinį mokyklos kiemą, kuriame ta technika ir buvo sustatyta. Mano nuomone, tai labai geras mokymo būdas. Pirma trumpai papasakoji teoriją, o paskui viską parodai praktiškai. Mokiniai tikrai noriai ėjo ir žiūrinėjo ginklus, sėdo į mašinas, buvo išlindę pro liukus ir žaidė su kulkosvaidžiais.
Apžiūrėję neužtaisytus ginklus ir visą techniką grįžome į sporto salę, o ten pora merginų jau buvo pasiruošusios trumpam pristatymui apie Lietuvos Karo Akademiją. Pirmoji kalbėjo labiau oficialiai, kaip pavyzdžiui ką daryti, jeigu nori įstoti, kokia ten dienotvarkė. Tiesą sakant, labai norėčiau tarnauti kariuomenėje. Tačiau mano sveikata tikrai neatlaikytų. Niekas manęs nepraleistų pro medicininę patikrą. Žinau, žinau, visi sako "tokia jauna, o ligota kaip senutė". Bet taip jau yra. Ir kai vienas kareivis pasakė, kad kai kurie net tyčia susigadina sveikatą, kad tik nereikėtų tarnauti, aš nuoširdžiai nusivyliau. Labai myliu Lietuvą, tačiau nesu fiziškai pajėgi ją ginti. Bet rasiu kitų būdų garsinti Tėvynę.Pristatymas baigėsi merginų asmenine patirtimi ir nuotraukomis iš jų studijų metų. Atrodė, jog joms tikrai patiko tai ką daro.
Trečiasis užsiėmimas mano nuomone buvo pats sunkiausias. Nes tai buvo fiziniai išbandymai. O jūs jau žinot apie mano sveikatą. Taigi, pirmoji užduotis buvo mesti "granatas". Gal ten ir buvo tikros granatos, tačiau jos nesprogo. Ir mėtyti reikėjo į padangas. Skamba paprastai, tačiau tos granatos šiek tiek svėrė tai stengiausi jas mesti stipriau, bet vistiek pataikiau tik dvi iš keturių. Kareivis, kuris viskam vadovavo buvo gan griežtas (koks kareivis ir turėtų būti), o kitas, kuris uždėjo mums šalmus, buvo gan malonus ir linksmas.
Kita užduotis nebuvo tokia maloni. Iš pradžių negalvojau, kad bus taip sunku. Vėlgi, skamba tikrai paprastai. Per laiką reikėjo užsisegti liemenę, užsidėti kuprinę, šalmą ir apibėgti kelias kliūtis su iškeltu ginklu virš galvos. Pradžia mano buvo puiki. Greit apsirengiau, mikliai apibėgau kliūtis, pamečiau šalmą, tačiau su kita ranka greitai jį pagavau, užsidėjau ir toliau bėgau. Kai jau buvau per kokius 3 metrus iki finišo praradau pusiausvyrą ir plojausi ant žemės. Galėjau pašokti ir toliau bėgti, tačiau pakėlusi galvą visiškai nebesiorientavau. Bėgau į vieną pusę, atsikėliau visai kitoje. Gal net per galvą apsiverčiau. Neįsivaizduoju. Tik žinau, kad pasilikau sėdėti ant žemės, prie manęs priėjo kariškiai ir paklausė ar viskas gerai. Skaudėjo labiau emociškai nei fiziškai. Nežinau kodėl taip susikrimtau dėl to nukritimo. Net nieko nenorėjau valgyti.
Po ilgos pertraukos, per kurią spėjau susipykti su dar vienu klasioku, sekė paskutinė pamoka: pirmosios pagalbos teikimas. Į ją atėjau be nuotaikos, tačiau išėjau su šypsena. Du vaikinai ir mergina labai šauniai paaiškino ir pademonstravo ką reikia daryti radus žmogų be sąmonės. Pirma švelniai jį papurtai už pečių ir paklausi "Kas atsitiko?'. Jeigu jis neatsako ir iš viso nereaguoja, tada reikia iškviesti pagalbą, atlošti jam galvą ir įsitikinti ar jis kvėpuoja. Jeigu kvėpuoja tai paverti ant šono ir lauki kol atvyks greitoji. Jeigu jis nekvėpuoja, tai čia jau kitas reikalas. Reikia taisyklingai pradėti širdies masažą. Ir sakė nebijoti, jeigu sulaužai kelis šonkaulius.Paskui dar pamokė kaip naudotis tokiais aparatais, kurie greitu metu turėtų būti visuose Lietuvos prekybos centruose, oro uostuose ir panašiai. Ten kažkoks nešiojamas dalykas, kuris prireikus gali paleisti elektros srovę ir taip priversti širdį vėl plakti. Žinoma, jie rūpestingai parodė kiekvieną smulkmeną. Kaip jau sakiau, ši pamoka man labai patiko, nes aš ją tikrai galėsiu panaudoti gyvenime.
Galiausiai, kai viskas baigėsi, susirinkome mokyklos kieme ir klausėmės baigiamųjų žodžių. Nebeatsimenu kas ar ką kalbėjo, tačiau buvo daug dėkojimų, sveikinimų ir panašių dalykų. Taip pat į patį mokyklos kiemą buvo užvažiavęs šarvuotis bei greitoji. Turiu omeny ten bortas tai nemažas. Šarvuotį tai suprantu, bet kaip greitoji ten užropojo? Oh well, tikriausiai niekada to ir nesužinosiu.
