"O, Brolau, Kur Tu?"

"Bragusis, jeigu negali pakęsti karščio, eik iš pragaro" -Rowena

   Kaip žinote, o gal ir nežinote, labai didelę mano gyvenimo dalį užima serialas pavadinimu "Supernatural". Kartais atrodo, kad tai vienintelis dalykas, užimantis tokią didelę vietą mano širdyje. Tai daugiau negu serialas. Tai gyvenimo būdas. Tai šeima. Kartais tai vienintelis mane pralinksminantis dalykas. Bet šiandien ne apie tai.

   AR GALĖČIAU PASAKYTI KOKIA GERA ŠIANDIEN BUVO SERIJA? Aš rimtai. Žinoma, nebuvo tobula. Trūko gan daug iki tobulumo. Pavyzdžiui Castiel. Turiu omeny, čia Amara žudo visus iš eilės, čia Sam nusprendė atidaryti narvą ir paplepėti su Liuciferiu apie orą, o kur Cas? Jau kelias serijas jo nėra. Aš pasiilgau Mishos. Bet vistiek, šiandien nutiko kažkas magiško bežiūrint seriją. Aš nejuokauju. Gal pasirodysiu satanistė, bet labai apsidžiaugiau pamačiusi Liuciferį. Mark Pellegrino toks nuostabus aktorius. Atrodė, kad jis gimė būtent šitam vaidmeniui. Per visą seriją šokinėjau, rėkiau ant kompiuterio ekrano, kikenau, juokiausi. Seniai taip buvo. Ir kaip aš dabar galiu sulaukti Sausio 20 d., kad gaučiau naują seriją?! Tai jau kaip narkotikai man. Kur tik pažiūrėčiau visur matau Supernatural. Kiekvienam savo gyvenimo žingsnyje.

Anyway, Misha nei kiek nepasikeitė. Vis dar džiugina mano dienas. Realiai pagalvojus, kodėl jam vaidint angelą seriale jeigu jis yra angelas gyvenime? Gal nepasakojau apie savo GISHWHES patirtį, bet galiu garantuoti, kad tai buvo nuostabu. Vietomis susinervinau ir panašiai, bet aš visada nervinuosi. Tačiau šiandien mūsų Outsuders Are The New Heroes grupiniame pokalbyje pamačiau, kad mūsų komanda jau turi taškus! Aš asmeniškai turiu 3,609. Nice. Ir mano Gish laipsnis yra VAPOR SELECT. Lietuviškai kažkas panašaus į garų rinkėją. Argi šitas žmogus nenuostabus? Jis atneša tiek daug džiaugsmo ir gėrio į pasaulį pats to nežinodamas :")

Gimtadienis

   Šiandien pati geriausia diena gyvenime. Ne vien dėl to, kad mano gimtadienis, bet šiandien buvau nepaprastai laiminga.
   Diena prasidėjo vidurnaktį. Mano sesė pati pirmoji padovanojo man dovaną: metalinį, kvadratinį žiebtuvėlį su išraižymais ir daug šokolado. Neįsivaizduoji kokia aš laiminga buvau jau tada. Ji sakė "Čia tau pravers per zombių apokalipsę". Mes visada turėjome genialų zombių apokalipsės planą. paskui mokykloje nieko labai ypatingo nebuvo. Geriausi mano draugai per lietuvių kalbos pamoką ėmė mane fotografuoti ir net filmuot. Vėliau viską kėlė į Facebook. Atrodau visiškai išvėpusi tose nuotraukose, bet man nerūpi. Jie geri mano draugai.
   Vienas iš labiausiai patikusių momentų buvo per istorijos pamoką. Prieš prasidedant pamokai buvau suknistos nuotaikos. Galbūt dėl to, kad rusų mokytoja mane gan šiurkščiai užtildė.
  Vienu žodžiu sėdėjau be nuotaikos visą pertrauką ir istorijos pamokos pradžioje. Buvau pasirėmusi galvą ranka ir nenoriai viską rašiau ką diktavo mokytojas. Tuomet į klasę atėjo visuomet vėluojantis klasiokas ir kažkaip užsiminė apie mano gimtadienį. Istorijos mokytojas besišypsodamas priėjo ir ištiesė paspausti ranką. ji buvo tikrai šilta. Tuomet paklausė kiek metų suėjo ir kažką burbėjo apie santuoką. Kažką panašaus "tu jau gali su kuo nors susituokti, tau jau 16". Tai be galo pakėlė nuotaiką ir tada pati pradėjau šypsotis ir dėmesingai sekti pamoką.
   Dar vieno nuoširdaus sveikinimo susilaukiau iš mūsų mokyklos vairuotojo. Jis tikrai mielas ir šmaikštus.
   Paskui grįžusi namo išpakavau babos dovanas ir taip pat be galo apsidžiaugiau. Gavau naujus gintarinius auskarus su kuriais dabar nebesiskirsiu. Paskui užpūčiau žvakutes ir valgėm tortą su bitutėm.
   Paskui tiesiog sėdžiu sau prie kompiuterio, piešiu ir išgirstu kaip kažkas atvažiuoja. Moters balsas kviečia mane nulipti laiptais žemyn iš savo kambario. Mano nuostabai ji stovėjo su tortu, gėlėmis ir pliušiniu meškinu. Kuriam laikui pasimečiau. Paskui ji labai maloniai ištiesė man visą mantą ir parodė atvirutę. Visos šitos dovanos buvo nuo mano tėčio.
   Turėjot pamatyti nuostabą mano veide. "Juk jis Airijoj. Kaip jis gali siųsti man gėles?" Sakydama gėles, turiu omenyje gerą glėbį raudonų rožių.

   Žinoma, dienos pabaigoje susimąsčiau. "Rožės nuvys, meškinas susipurvins ir suplyš, visus tortus suvalgysim. Tačiau kas iš tiesų links, tai mano senelių meilė" Jos nepakeisi net gražiausiomis gėlėmis. Jie manimi rūpinasi nuo pat mažens. Norėčiau dabar prieiti ir juos apkabinti, pasakyti, kad jie man labai daug reiškia ir, kad jų gėlės gražesnės už visas rožes. Galbūt man tai pavyks. Tik reikia geros priežasties.
   Kaip bebūtų, dabar esu pati mylimiausia ir laimingiausia šešiolikos metų mergina, pagyvenusi pasakų pasaulyje, o ryt laukia vėl įprastas gyvenimas.
 

Eurobasket 2015 FINALAS

Mano širdis daužosi lyg pašėlusi. Atrodo, kad pačiai reikėsi eiti ir žaisti prieš Ispaniją. Dar niekad prieš varžybas taip nesijaudinau. Lietuvių komandą tikri šaunuoliai. Nenuvylė manęs nei per vienas varžybas. Jie taip sunkiai skynėsi kelią iki finalo. Jie tikrai nusipelnė aukso medalių. Aš taip noriu, kad tie auksiniai apskritimai kabėtų jiems ant kaklų kartu su dideliais ąžuolų vainikais. Aš noriu matyti jų patenkintus veidus. Vakar širdį glostė vaizdelis, kuomet dideli vyrai šokinėjo iš laimės it maži vaikai ir puolė vienas kitą apkabinti, nes nugalėjo serbus. Man patinka žiūrėti į laimingus žmones. Ypač į žmones, kurie tikrai to nusipelnė. Anyway, nekantrauju lėkt prie televizoriaus. Per ilgąją pertrauką parašysiu kaip sekėsi. Bet tik noriu, kad žinotum: net jeigu ir nelaimėsim aukso medalių, aš vistiek būsiu be galo patenkinta savo šalimi. Man nerūpi metalas, iš kurio padarytas medalis. Gyliai širdyje visa komanda jau užsidirbo daugiau negu auksą.

-Ilgoji pertrauka-

Ugh. Paskutinę atkarpą sužaidėm puikiai. Nors ir pralaimim aštuoniais taškais, man tai nerūpi. Renaldas Seibutis visiškas šaunuolis sumetė du tritaškius. Ir Jonas... Jonas Mačiulis pataikė tritaškį, per tą suknistą Gasol ir dar paskutinę sekundę. Džiaugiuosi kiekvienu tašku, kiekvienu atkovotu kamuoliu, kiekviena sustabdyta ataka. Mano širdis tuoj iššoks iš krūtinės. Dreba rankos. Einu atgal prie televizoriaus. Jeigu negrįšiu žinokit, kad gavau širdies smūgį.

-Po poros dienų-

   Kuomet visos emocijos nusistovėjo, tik norėjau pasakyti, kad aš suknistai didžiuojuosi lietuvių komanda. Jie visi įdėjo savo širdis į šitą žaidimą. Laukiu nesulaukiu Rio Dežaneiro olimpiados kitais matais.

Sveiki visi

   Negaišiu laiko prisistatinėjimams. Apie mane nėra nieko įdomaus. Geriau papasakosiu kas šiandien nutiko.
   Prieš kelias dienas mane ir kitus mokinius iš kitų klasių per mokyklos radiją pakvietė į aktų salę. Prisipažinsiu, kiek abejojau, dėl ko mane ten kviečia. Juk nieko blogo nepadariau. Bet pasirodo nereikėjo nieko blogo daryti. Mane ten pakvietė nes buvau gera mokinė. Net keista. Taigi socialinė pedagogė ilgai ir nuobodžiai tauškė visokias smulkmenas. Visą jos kalbą sutrumpinus - važiuosim į ekskursiją.
   Žinoma pirma mintis mano galvoje buvo "Wow, nemokama ekskursija" tačiau abejojau ar važiuosiu. Aš nelabai moku bendrauti su žmonėmis gyvai. Internete viskas žymiai lengviau. Anyway, viena klasiokė mane įtikino, ale "bus smagu",  "važiuojam". Na ką ir padarysi. Važiavau...
   Ir nesigailiu nei vienos tos ekskursijos akimirkos! Niekada nemaniau, kad būtybės mano mokykloje tokios draugiškos.
   Diena prasidėjo nuo mano išsiropštimo iš lovos. Buvo gan sunku. Bet aš sugebėjau. Praleisiu visą rytinę rutiną ir pradėsiu nuo to, kad mano draugė/klasiokė į mokyklą atėjo labai geros nuotaikos. Ji visada buvo energinga ir linksma, tačiau šiandien išskirtinai. Aš mėgstu su ja leisti laiką, nes ji daug šneka, o man patinka klausytis. Aš plepi tik su tais, su kuriais jaučiuosi artima ir saugi. Tačiau mokykloje dažniausiai vaikštau suspaudusi lūpas.
   Visi šiaip ne taip sulipom į autobusą ir aš atsisėdau prie lango. Galvojau bus dar viena nuobodi ekskursija. Norėjau užsidėti ausines ir tiesiog žiūrėti pro langą, tačiau prie manęs atsisėdo mano klasiokė, kurią minėjau ankščiau. Aš nustebau, kai praėjus kokioms penkioms minutėms autobuse ji iš kažkur susiveikė sąsiuvinį ir paklausė "Ką žaidžiam?". Ši rūpestingai davė man rašiklį ir aš kurį laiką buvau pasimetusi. Tačiau greit atsakiau "Gal tiesiog kryžiuką nuliuliuką?" Po poros žaidimų aš pralaimėjau, bet vistiek buvau linksmesnė. Tada pasiūliau pažaisti "Kartuves". Prie mūsų prisijungė klasiokas, sėdėjęs už mūsų ir šmaikštus vienuoliktokas. Buvo smagu spėlioti raides ir karti vienas kitą, bet dar smagiau buvo kai draugė nesugebėjo parašyti žodžio "hematogenas". Blondinė.
   Pirmoji stotelė buvo edukacinė programa "Arbatos gėrimo ceremonija". Vienas vyriškis praplikusiu pakaušiu ir įtartina elgsena smagiai šypsodamasis pasakojo kaip arbata geriama Kinijoje, Lietuvoje ir Japonijoje. Davė visko paragauti ir pauostyti. Tikrai atsidavęs savo darbui. Arba arbatai.

   Viskas truko apie valandą. Po visų arbatėlių sustojom į eilę prie tualeto. Ką padarysi. Susirinkę atgal į autobusą šlamštėm sumuštinius. Buvo šiek tiek nesklandumų, nes keli mokiniai pasiklydo Norfoj ar šiaip kur nors užstrigo. 

   Kitą kartą vairuotojas sustabdė autobusą prie neseniai įsikūrusio "Lajų tako". Žinoma visi spirgėjom iš jaudulio. Tiek daug apie jį šneka. Lietuvos puošmena. Link pačio tako pradžios buvo geroka kelio atkarpa, kurią įveikėme pėsčiomis. Žinoma dar sustodami fotografuotis prie Puntuko. Jėzau... Juk tai tik akmuo.

   Galiausiai prisifotografavę ir įveikę kokį milijoną laiptelių pasiekėme visokiais komentarais ir reklamomis apipintą taką. Jeigu atvirai: nebuvo ten nieko įspūdingo. Paprastas takas pro paprastus medžius. Ne joks stebuklas. Tačiau mūsų nedidelė kompanija padarė šį taką nepaprastu. Sakydama "mūsų" turiu omenyje save, savo draugę, ir du vienuoliktokus. Niekad nemaniau, kad taip patogiai jausiuosi prie šiek tiek svetimų žmonių. Turiu omenyje aš vienuoliktokus pažįstu, tačiau nesame draugai. Tiesiog būtybės, kurios eina į vieną mokyklą. 

   Kaip ir sakiau, tas takas nebuvo toks labai jau įspūdingas. Tačiau prisidarėm milijardą nuotraukų. Jaučiausi tokia "populiari" kuomet visi įnirtingai prašė ir manęs fotografuotis kartu. 

Itin rimti žmonės su itin rimtais ketinimais, kurie vos manęs neišmetė pro bortą.

   Su tuo vaikinu dažytais plaukais visai kita kalba. Mes prieš tai abejoju ar esame kalbėję, tačiau jis buvo tikrai draugiškas su manimi. Šnekėjo visokias nesąmones ir man tai patiko. Man patinka kai žmonės sugeba šnekėti visą laiką. Ir net nesvarbu apie ką. Taigi beeinant tuo taku, draugė pabėgo šiek tiek į priekį ir atsisuko į mus. Vienuoliktokas mane apkabino ir mes abu šypsojomės. Tikrai gan ilgą laiką kol klasiokė pasakė "Aš filmuoju". Mes visi vėl pradėjome juoktis. Autobuse ji man parodė tą vaizdo įrašą. Atrodžiau kaip idiotė. Bent laiminga idiotė.

"Aš saulutė"

   Vienintelis dalykas, kuris man ten patiko, neskaitant tikrai šaunios kompanijos, buvo apžvalgos bokštas. Na tas tai pakankamai aukštas. Ir jis siūbavo. Turiu omeny ne truputį, bet iš tiesų SIŪBAVO. Panorama irgi buvo tikrai nebloga. 

   

   Po to laukė dar daugiau laiptelių ir mūsų visų raumenys drebėjo. Visada vaikščioję keturiese pagaliau susiradome kitus kartu atvažiavusius draugus. Kartu su mokytoja ir socialine pedagoge vėl prisidarėme grupinių nuotraukų ir patraukėm link autobuso.

   Autobuse žiūrinėjome nuotraukas, atsigėrėme ir bandėm atgauti kvapą. Autobusas vėl pajudėjo ir tada mane užklupo nuovargis. Turiu omeny, tikras, siaubingas nuovargis. Visą laiką mes bėgiojom, juokėmės, fotografavomės ir Dieve padėk, visi tiek laipteliai. Buvau suprakaitavusi ir vos pakėliau kojas. Nebenorėjau nieko. Gerai, kad šalia turiu tokią gerą draugę, kuri stengėsi mane pralinksminti. 

   Daugiau nuotraukų nebeturiu. Buvau pavargusi ir vilkau kojas. Bet buvome sustoję prie piliakalnio, kurio pavadinimą užmiršau ir prie siauruko. Ale siaurasis geležinkelis. 

   Kelionės autobusu namo neprisimenu - visą laiką miegojau. Rimtai. Girdėjau kažką kviečiant mane pavarde, bet neatsisukau. Mano saldų miegą pertraukė klasioko ranka ant mano galvos ir šis suvėlė man plaukus sakydamas "Autobuse niekas nemiega" Tada vėl užsnūdau ir kai prabudau buvome nebe Anykščiuose, o jau Panevėžyje. Keli mokiniai turėjo kažkokių reikalų mieste, todėl autobusas sustojo šalia centro. Ilgai nemąsčiusi susirinkau daiktus ir išlėkiau pro duris. Autobusas būtų nuvežęs mane prie mokyklos, bet ne namo. Situacija paprasta - lankau vidurinę kitame kaime, nes manajame tik pagrindinė. Taigi užsidėjusi ausines kiek pailsėjusi kiūtinau Panevėžio gatvėmis. Mane pasivijo klasiokas ir ėjome kartu kol išsiskyrė mūsų keliai. Jis tikrai mielas ir draugiškas su manimi. Pasirodo mieste jam turėjo būti krepšinio treniruotė. Galiausiai palinkėjau jam sėkmės ir patraukiau link autobusų stoties. Tiesą sakant bėgau. Iš tolo pamačiau stovintį maršrutinį autobusą stotelėj mano kaimo link. Kiek uždususi nusipirkau bilietą ir atsisėdau gale. Vis dar su ausinėmis ir ką tik atsikėlusi iš saldaus miego, bandžiau suvokti ar atsisėdau į tą autobusą. Tačiau viskas buvo tvarkoje, pasiekusi namus visiems pasakojau savo nuotykius ir skaniai pavalgiau šiltos sriubos.

   Pabaigai norėčiau pasakyti, kad esu tikrai laiminga. Manau pirmą kartą gyvenime taip puikiai jaučiausi tarp žmonių. Ir su priešinga lytimi šauniai bendravau. Prisidarėme krūvas nuotraukų. Kiek nerimauju, kad draugė į Facebook'ą įkels kokią, kurioje aš negraži, tačiau visas abejones išsklaido tai jog aš tikrai buvau laiminga... O tai gan retas reiškinys pastarosiomis dienomis