Keisčiausias
dalykas nutiko šįryt. Susapnavau sapną po kurio pabudusi verkiau pusvalandį.
Galvojat, koks jau košmaras pasivaideno. Ne. Prisisapnavo nepaprastai gražus
dalykas, kuris palietė man širdį. Sapnavau savo pirmąjį meno mokytoją. Kas čia
tokio? Jis mirė prieš kelerius metus. Šįryt prisiminiau, kaip aš jo pasiilgau.
Kai buvau pradinukė ir dar mokiausi savo kaimelio pagrindinėje mokykloje, po
pamokų lėkdavau pas jį į mokyklos tokį lyg ir pusrūsį ir lipdydavau iš molio.
Jis man visada buvo geras ir nuoširdus. Aš su juo praleidau tikrai nemažai
laiko. Jis apskritai.... Ką tik ištryniau „yra“, nes turiu parašyti „buvo“...
Jis apskritai buvo labai geras žmogus. Gaila, kad paskutiniais metais
neprisiverčiau savęs jo aplankyti. Mes gyvenom tam pačiam suknistam kaime ir aš
nesugebėjau net pasibelsti į jo duris ir pasisveikinti. Neabejoju, kad jis ne
tik būtų pasiūlęs puodelį arbatos, bet ir su manimi šauniai pakalbėjęs. Žinau,
kad jis nėra man nei tėvas, nei giminaitis, tačiau norėčiau, kad jis būtų čia.
Gerai, o dabar prie sapno.
Aš
buvau kažkokioje lyg ir parduotuvėje. Nežinau ką ten dariau, tačiau aplinkui
nesimatė žmonių. Aš sėdėjau sau prieblandoje kuomet pamačiau savo mokytoją.
Kažkodėl jis buvo apsirengęs lyg parduotuvės darbuotojas, tačiau vis tiek
smagiai judėjo ir visą laiką į mane šypsodamasis žiūrėjo. Aš rimtai. Jis atrodė
tarsi ne savo vietoje ir nenuleido nuo manęs akių. Paskui atsidūrėme lauke. Juk
žinot kaip sapnai veikia. Aš su dar kažkokiais žmonėmis, kurių veidų
neatsimenu, sėdėjau ant žolės. Sėdėjome atvirame lauke lyg per kokį festivalį
ar kažką panašaus. Tuomet mokytojas sėdo į labai keturkampę geltoną mašiną ir
ruošėsi išvažiuoti, tačiau prieš tai vėl man nusišypsojo ir pamojavo. Aš jam
atsakiau tuo pačiu ir taip atsisveikinome. Dabar suprantat dėl ko man plyšta
širdis? Kol jis buvo gyvas aš neturėjau progos su juo net atsisveikinti ir
kaltinti galiu tik save. Tačiau jis neatrodė piktas. Tiesą sakant jis buvo
labai laimingas. Laimingesnio žmogaus nesu mačiusi. Ir patikėkite, esu gan
skeptiška kuomet kalba eina apie tokius dalykus, tačiau dalelė manęs nori
tikėti jog tai iš tiesų buvo jis. Žinau, skamba absurdiškai, tačiau norėčiau
pasakyti faktą, kad aš beveik nesapnuoju. Ir kuomet sakau, kad beveik
nesapnuoju, reiškia, kad sapnuoju gal kartą į du mėnesius ir tai dažniausiai
būna kokia nors nesąmonė. Tad pasakykite man, koks šansas, kad visų pirmą
susapnuosiu normalų sapną? Koks šansas, kad susapnuosiu žmogų kurį pažįstu, o
ne kažkokią figūrą, kuri gal ir galėtų būti žmogumi ir koks šansas, kad jis man
visą laiką šypsosi, lyg nieko aplinkui nebūtų? Ir tas įsėdimas į mašiną ir
išvažiavimas. Pirma mintis šovusi į galvą – simbolizmas. Ir mūsų
atsisveikinimas nebuvo nei dramatiškas, nei tragiškas. Jis ant manęs nepyko,
nenorėjo, kad nusiminčiau, niekuo nekaltino, o tik su šypsena veide pamojo ir
išvažiavo toli toli... Sakykit ką norit, tačiau padėdamas man lipdyti molį, jis
man padėjo lipdyti save... Ačiū, ir ilsėkis ramybėje.
