Tą šeštadienį atsikėliau šiek tiek po aštuonių ryte ir pasiruošėm kelionei. Neilgai trukus visi sulipome į mašiną ir pasukome link Dublino. Po kelių valandų kelio pagaliau atvažiavome. Parkas atrodė įspūdingai, nemeluosiu. Nusipirkome paprastus bilietus ir po to mums su Akvile nupirko po apyrankę, kad galėtume eiti į visus atrakcionus be jokių apribojimų, nes šiaip turi nusipirkti talonėlius ir žiūrėti kiek talonėlių kiekvienas atrakcionas kainuoja. Pirmas dalykas, kurį išbandėm vadinasi The Rotator. Trumpai apibūdinus visi susėdome ratu, mus prispaudė gan didelės apsaugos ir pakilome į orą. Iš pradžių lėtai supomės lyg ant paprastų supynių, o paskui vertėmės per viršų aukštyn ir žemyn, į kairę ir į dešinę. Aš rėkiau, bet ne iš baimės, o iš džiaugsmo. Akvilei buvo šiek tiek baisu. Galiu pasakyti, kad po tokios ekstremalios pirmos atrakcijos nieko daugiau nebebijojau.Po tokių supynių ėjome link didelio bokšto, nuo kurio galėjome leistis lynu. Galiu pasakyti, kad tai man nepadarė labai didelio įspūdžio. Buvo labai daug vaikščiojimo, kol mus aprengė visa įranga, kol užlipome į tą didelį bokštą. Besileidžiant buvo smagu, bet kai reikėjo stabdyti jau nebepatiko. Visi tiesiog ištiesė kojas, o mano kojos per ilgos, todėl aš kažkaip apsisukau ir stabdžiau su savo nugara. Galinės džinsų kišenės buvo pilnos pjuvenų ir galva sukosi. Todėl nusprendėm bent trumpam apsieiti be daugiau atrakcionų. Apėjome gan nemažą teritoriją kur buvo šioks toks zoologijos sodas.

Prisižiūrėję daugybę įvairiausių gyvūnų ir šiaip įdomių dalykų, nuėjome į TAYTO traškučių fabriką. Kadangi buvo šeštadienis, fabrike nebuvo žmonių ir darbas nevyko. Paskui sukausi ant tikros karuselės. Žinau, kad ten buvo tik vaikai, bet aš visada norėjau atsisėsti ant arklio ir suktis karuselėje. Viena mano svajonių jau išpildyta. Po to sekė eilė kitų smagių dalykų, pavyzdžiui reikėjo pereiti ant kelių virvių kabančių gan aukštai arba vaikščioti labirinte. Galiausiai atėjo laikas didžiausiam iššūkiui: Amerikietiškiems kalneliams.
Turiu pripažinti, nuotraukoje neatrodo taip smagiai. Netgi kai atsisėdome į vietas nemaniau, kad bus taip linksma. Kai mūsų traukinukas užvažiavo į pačią viršūnę ir jau buvome pasiruošę leistis žemyn, tada supratau kur papuoliau. Bet visiškai nuoširdžiai galiu pasakyti, kad nebijojau. Akvilė labai bijojo. Kai mes pradėjome leistis visu greičiu žemyn aš pradėjau rėkti. Visada galvodavau kodėl žmonės rėkia tokioje situacijoje. Ir pati nežinau kodėl rėkiau. Bet man buvo be galo smagu. Mes važiavom žemyn, aukštyn, tada vėl žemyn, tada iš viso aukštyn kojom. Gal jau kartojuosi, bet buvo tikrai nerealu. Kiekvienas turėtų tai išbandyti bent kartą gyvenime.
Paskutinis įsimintinas dalykas buvo laipiojimas siena. Diena ėjo į pabaigą ir jau buvome pavargę, bet mes su Akvile dar norėjom užlipti ta sieną su spalvotais akmenukais. Ilgokai laukėm savo eilės, bet sulaukėm. Tuomet toks vaikinukas užsegė mums diržus, uždėjo šalmus ir papasakojo kaip elgtis. Reikėjo vis tiek dar šiek tiek palaukti, todėl mes su Akvile pradėjom bazarinti lietuviškai. Šiaip visokias nesąmones. Ir juokiamės. Tuomet tas instruktorius angliškai paklausė:
-Atostogaujat?
-Taip,- atsakiau.
-Iš kur atvažiavote?
-Iš Lietuvos.
-Mat kaip. Niekada nesu ten buvęs.
-Tikiuosi nieko blogo negirdėjai apie mus.- Tuomet jis nusijuokė. Ir šiaip visą laiką jis buvo labai malonus su mumis. Pats laipiojimas man nesisekė. Rankas anksti pakirto taip niekur ir neužlipus. Vėl juokiamės mes su Akvile. Aš du kartus ant užpakalio nusileidau. Galiausiai paprašiau vaikino, kad mane atsegtų kol nepasidariau daugiau gėdos. Pasakiau jam, kad lipti yra sunkiau nei atrodo ir jis man labai nuoširdžiai pritarė. Tada padėjo atsisegti visus diržus ir aš jam padėkojau. I mean, mes sumokėjom pinigus ir aš neprivalėjau niekam dėkoti, bet padėkojau. Jis man patiko. Gaila daugiau nepašnekėjom.
Galiu pasakyti, kad bendrai paėmus ir atskirai padėjus tas parkas man labai patiko. Buvo tikrai labai labai smagu.



Komentarų nėra:
Rašyti komentarą