"Tau reikia pasivaikščioti po mišką."
Kodėl? Neįsivaizduoju. Todėl ir einu pasivaikščioti po mišką, kad sužinočiau.
Žvyras ir akmenukai smagiai šildosi saulėje. Man praėjus, jų ramybė šiek tiek sudrumsčiama. Keli akmenukai šokteli aukštyn ir toliau šildosi tik jau kitoje vietoje. Kelias neilgas ir jeigu nebūtų to plaukus veliančio vėjo tai pasakytum, kad visai graži diena.
"Tau reikia pasivaikščioti po mišką."
Išsuku iš vieškelio į visai siaurą takelį, vedantį į jau gerai pažįstamą vietą. Mane pasveikina net kelių paukščių balsai ir dainos. Jie gieda kiekvienas sau, tačiau kažkaip vistiek jų giesmės susipina viena su kita taip, kad vargu ar orkestras galėtų tai pakartoti. Paukščiai neturi natų, tačiau niekada miške neišgirsi chaotiško triukšmo. Kiekvienas garsas, užuot siekęs užgožti likusius, susimaišo su jais ir taip vienas kitą papildo. Harmonija sklando ore. Štai jums ir miško muzika.
"Tau reikia pasivaikščioti po mišką."
Beeinant šlapiu takeliu ir bandant išvengti tingiai stovinčių balų, mano akys užkliūna už išsibarsčiusių didesnių ir mažesnių pėdsakų. Didesni buvo giliai įsispaudę į vandens prisisunkusią žemę, todėl greičiausiai buvo palikti sunkaus žvėries. Tikriausiai šerno, nes briedžių pas mus nėra, o stirnų kojos žymiai grakštesnės ir negalėtų palikti tokių stambių pėdsakų. Daug tokių pačių, tačiau žymiai smulkesnių pėdučių galėjo palikti būrys šerniukų. Kas gali būti šauniau už gausią ir linksmai kriuksinčią šeimyną? Tikrai ne momentas, kuomet juos sutinki, nes gali tekti bėgti nuo kokį šimtą kilogramų sveriančio suerzinto žvėries, kuris pasiryžęs bet kokia kaina apginti mažuosius, net jeigu į juos ir nesikėsini. Nustebtumėte sužinoję, kokie gali būti greiti šernai, nepaisant jų didelio svorio. Einant toliau bei mąstant apie šernus ir kaip vieno nesutikti, mano dėmesį atkreipia tarp medžių labai staigiai sušmėžavusi ruda dėmė. Iš pradžių nesupratau koks tai buvo gyvūnas. Dar akimirką pastovėjau, bet paskui nusprendžiau eiti toliau. Susiradau gražią vietelę saulės atokaitoje ir prisėdau. Lapų šlamesys maloniai ramino. Aukštos pušys lingavo kartu su nedideliais beržais. Jau buvau užsimerkusi ir pasiruošusi įkvėpti visą mišką į plaučius, kuomet...
Kiškis. Tas pats paslaptingas, šviesiai rudas gyvūnas iš anksčiau. Jis nutraukė mano apmąstymus, nes šuoliavo tiesiai į mane tuo pačiu takeliu, kuriuo atėjau. Mūsų žvilgsniai susitiko. Akimirką pastovėjęs ir pakraipęs ausis grakščiu šuoliu nėrė atgal į mišką. Galėjai pamatyti tik jo ilgas kojas bei pastatytas ausis. Tikras gražuolis.
Man berašant jis vėl išlindo. Šį kartą kažką kramsnodamas ramiai dairėsi. Buvo ne daugiau nei penkis metrus nuo manęs, tačiau tikriausiai jautė, kad nesu jam grėsmė, todėl nusprendė į mane nekreipti dėmesio. Jo tamsaus smėlio spalvos kailis puikiai tiko prie sudžiūvusių šakelių ir pernykštės žolės paletės bei šiltų saulės spindulių. Iš aukštos žolės išsikišęs jo siluetas buvo tarsi paveikslėlis. Toks tobulai idiliškas ir tuo pačiu metu nuotaikingas paveikslėlis. Kiškis buvo be galo gražus, o jo elgesys - netgi šiek tiek elegantiškas. Gyvūnas taipogi buvo kur kas didesnis nei aš įsivaizdavau. Jam vėl pašokus bėgti mes tarsi be žodžių atsisveikinom ir šis neilgai trukus dingo iš mano regos lauko.
Dabar žinau kodėl man reikėjo pasivaikščioti po mišką. Nesvarbu, kad atėjau vienui viena, tačiau miške niekada nesijaučiu vieniša. Ir kuomet tau labiausiai reikia, miškas atsiunčia draugą. Arba atranda kitą būdą tave pralinksminti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą