TAYTO Parkas, Airija

   Praėjusį savaitgalį su šeima ir keliais kitais žmonėmis buvome pramogų parke. Žinai, toks pramogų parkas kokį rodo filmuose. Cukraus vata, karuselės, klykiantys vaikai ir tiesiog linksmybės ore.
   Tą šeštadienį atsikėliau šiek tiek po aštuonių ryte ir pasiruošėm kelionei. Neilgai trukus visi sulipome į mašiną ir pasukome link Dublino. Po kelių valandų kelio pagaliau atvažiavome. Parkas atrodė įspūdingai, nemeluosiu. Nusipirkome paprastus bilietus ir po to mums su Akvile nupirko po apyrankę, kad galėtume eiti į visus atrakcionus be jokių apribojimų, nes šiaip turi nusipirkti talonėlius ir žiūrėti kiek talonėlių kiekvienas atrakcionas kainuoja. Pirmas dalykas, kurį išbandėm vadinasi The Rotator. Trumpai apibūdinus visi susėdome ratu, mus prispaudė gan didelės apsaugos ir pakilome į orą. Iš pradžių lėtai supomės lyg ant paprastų supynių, o paskui vertėmės per viršų aukštyn ir žemyn, į kairę ir į dešinę. Aš rėkiau, bet ne iš baimės, o iš džiaugsmo. Akvilei buvo šiek tiek baisu. Galiu pasakyti, kad po tokios ekstremalios pirmos atrakcijos nieko daugiau nebebijojau.
   Po tokių supynių ėjome link didelio bokšto, nuo kurio galėjome leistis lynu. Galiu pasakyti, kad tai man nepadarė labai didelio įspūdžio. Buvo labai daug vaikščiojimo, kol mus aprengė visa įranga, kol užlipome į tą didelį bokštą. Besileidžiant buvo smagu, bet kai reikėjo stabdyti jau nebepatiko. Visi tiesiog ištiesė kojas, o mano kojos per ilgos, todėl aš kažkaip apsisukau ir stabdžiau su savo nugara. Galinės džinsų kišenės buvo pilnos pjuvenų ir galva sukosi. Todėl nusprendėm bent trumpam apsieiti be daugiau atrakcionų. Apėjome gan nemažą teritoriją kur buvo šioks toks zoologijos sodas.

 
   Prisižiūrėję daugybę įvairiausių gyvūnų ir šiaip įdomių dalykų, nuėjome į TAYTO traškučių fabriką. Kadangi buvo šeštadienis, fabrike nebuvo žmonių ir darbas nevyko. Paskui sukausi ant tikros karuselės. Žinau, kad ten buvo tik vaikai, bet aš visada norėjau atsisėsti ant arklio ir suktis karuselėje. Viena mano svajonių jau išpildyta. Po to sekė eilė kitų smagių dalykų, pavyzdžiui reikėjo pereiti ant kelių virvių kabančių gan aukštai arba vaikščioti labirinte. Galiausiai atėjo laikas didžiausiam iššūkiui: Amerikietiškiems kalneliams.

   Turiu pripažinti, nuotraukoje neatrodo taip smagiai. Netgi kai atsisėdome į vietas nemaniau, kad bus taip linksma. Kai mūsų traukinukas užvažiavo į pačią viršūnę ir jau buvome pasiruošę leistis žemyn, tada supratau kur papuoliau. Bet visiškai nuoširdžiai galiu pasakyti, kad nebijojau. Akvilė labai bijojo. Kai mes pradėjome leistis visu greičiu žemyn aš pradėjau rėkti. Visada galvodavau kodėl žmonės rėkia tokioje situacijoje. Ir pati nežinau kodėl rėkiau. Bet man buvo be galo smagu. Mes važiavom žemyn, aukštyn, tada vėl žemyn, tada iš viso aukštyn kojom. Gal jau kartojuosi, bet buvo tikrai nerealu. Kiekvienas turėtų tai išbandyti bent kartą gyvenime.
   Paskutinis įsimintinas dalykas buvo laipiojimas siena. Diena ėjo į pabaigą ir jau buvome pavargę, bet mes su Akvile dar norėjom užlipti ta sieną su spalvotais akmenukais. Ilgokai laukėm savo eilės, bet sulaukėm. Tuomet toks vaikinukas užsegė mums diržus, uždėjo šalmus ir papasakojo kaip elgtis. Reikėjo vis tiek dar šiek tiek palaukti, todėl mes su Akvile pradėjom bazarinti  lietuviškai. Šiaip visokias nesąmones. Ir juokiamės. Tuomet tas instruktorius angliškai paklausė:
-Atostogaujat?
-Taip,- atsakiau.
-Iš kur atvažiavote?
-Iš Lietuvos.
-Mat kaip. Niekada nesu ten buvęs.
-Tikiuosi nieko blogo negirdėjai apie mus.- Tuomet jis nusijuokė. Ir šiaip visą laiką jis buvo labai malonus su mumis. Pats laipiojimas man nesisekė. Rankas anksti pakirto taip niekur ir neužlipus. Vėl juokiamės mes su Akvile. Aš du kartus ant užpakalio nusileidau. Galiausiai paprašiau vaikino, kad mane atsegtų kol nepasidariau daugiau gėdos. Pasakiau jam, kad lipti yra sunkiau nei atrodo ir jis man labai nuoširdžiai pritarė. Tada padėjo atsisegti visus diržus ir aš jam padėkojau. I mean, mes sumokėjom pinigus ir aš neprivalėjau niekam dėkoti, bet padėkojau. Jis man patiko. Gaila daugiau nepašnekėjom.
   Galiu pasakyti, kad bendrai paėmus ir atskirai padėjus tas parkas man labai patiko. Buvo tikrai labai labai smagu.

Muhu sala, Estija 2016

    Išgyvenu kažkokią pokelioninę krizę. Šiek tiek sunku atsigauti po tokių nuotykių ir sugrįžti į nuobodų įprastą gyvenimą. Bet tuoj papasakosiu viską iš pradžių.

     Atsibudau ketvirtadienio rytą šiek tiek prieš šešias. Gytis, mano brolis, nuvežė iki Naujamiesčio kur šiek tiek palaukus pasitikau mokytoją. Jau tada pasirodė pirmas siurprizas: kita mašina. Turėjom važiuoti su jo mašina, tačiau kažko užduso variklis tai pasiskolino Remigijaus tėvų Peugeot. Kelionė prasidėjo apie septintą ryto. Dar trumpam užsukom į degalinę ir užsipylę pilną baką patraukėm link Estijos.

    Pačios kelionės į priekį metu nieko ypatingo neįvyko. Mokytojas vairavo, Remigijus sėdėjo priekyje ir reguliavo, o mes su Virmantu gale žiūrėjom pro savo langus ir į nieką nekreipėm dėmesio.

     Apie pirmą valandą dienos jau buvo kelte į Muhu salą. Keltu kėliausi nebe pirmą kartą, bet vis tiek kažkodėl toks paprastas dalykas labai sužavėjo. Pačioje saloje niekas beveik nesiskyrė. Tik augalija aplinkui buvo skurdesnė. Su Remigijaus pagalba šiaip ne taip atradome Raugi miestelį, kuriame turėjome apsistoti, tačiau pasukome ne ten ir pravažiavę kelis namus atidūrėme ant jūros kranto. Viduryje niekur. Bet per daug nesisielojome, nes po ilgos kelionės buvo smagu ištiesti kojas. Vaikinai nuėjo mėtyt akmenų į vandenį, mokytojas bandė susitvarkyti telefoną ir prisiskambinti Riho, o aš tiesiog atsisėdau ant suolelio netoliese ir žiūrėjau kažkur į horizontą. Mano mintis pertraukė mokytojo pastaba, kad pagaliau žinome kur važiuoti ir kad Riho mus pasitiks ant kelio. Tuomet ir susipažinau su Riho – pagyvenęs, pusnuogis, stambus vyriškis kažkuo apsirišęs galvą ir maloniai šypsodamasis mums mojo iš toli. Pasirodo jis yra taip pat mokytojas. Tik moko Estijoje. Atvažiavę į visišką vienkiemį susipažinome su jo savininkais: Kaia ir Aivar. Po to šiek tiek užkandę pasistatėme palapines ir sulaukėm latvių. Štai ir visa mūsų komanda susirinko.

                   

Mano medžio gabalas

   Tą patį vakarą nusprendėme apžiūrėti būsimą darbo vietą. Dar prieš tai norėčiau pasakyti, kad ten jaučiausi šiek tiek nepatogiai. Nežinau kas man užėjo. Gal buvau pavargusi gal kažkas dar atsitiko, bet turėjau laikyti ašaras. Jaučiausi kaip balta varna. Kažkodėl kartojau sau, kad ten man ne vieta. Tačiau kai iš Raugi pajudėjome į Liiva, miestelį kuriame turėjome dirbti, ir netoli kelio pamačiau briedį viskas pasikeitė. Kažkodėl tas paprastas laukinis briedis mane labai pradžiugino. Tada supratau, kad būtent ten man vieta.

      Mūsų darbo vieta buvo gan nebloga. Šalia bažnyčios išvirto didžiulis uosis. Bet toks didžiulis, kad daugelis jį supainiojo su ąžuolu. Ten dirbanti moteris papasakojo, kad vaikai labai mėgsta laipioti ant medžio šakų ir kad gali lengvai išsisukti kokią ranką ar koją, todėl šakas reikia apipjauti. Riho pasiėmęs benzininį pjūklą, padedamas vyruko su bobcatu, apie kurį papasakosiu vėliau, be jokių problemų tai padarė ir visiems jauniesiems skulptoriams išdalijo po dviejų metrų rąstelį. Čia mane ištiko šioks toks šokas. Niekas man nesakė, kad reikės dirbti su didesniu už save medžio gabalu. Tačiau šokas ilgai nesitęsė ir priėmiau tai kaip iššūkį.

    Antra diena prasidėjo ankščiau nei norėjau. Iš pradžių atsikėliau pirmą ryto ir nuėjau į tualetą. Tada vėl kėliausi apie pusę penkių, nes šeimininkų gaidys pradėjo giedoti. Galiausiai visi kėlėmės septintą ryto ir pavalgę pusryčius vėl išvažiavome į Liiva. Tik dabar buvom pasiruošę dirbti.

    Nuo ryto dirbau kaip reikalas. Net pati nustebau. Žinoma, iš pradžių paprašiau mokytojo, kad išpjautų man su benzininiu pjūklu pagrindines formas, tačiau po kiek laiko atsibodo man jo klausytis, todėl pati pirmą kartą paėmiau pjūklą į rankas. Jis buvo šiek tiek sunkokas, tačiau susitvarkiau. Ir labai dėl to didžiavausi savimi. Kartas nuo karto pastebėdavau vaikinu žvilgsnius. Pamanyk, mergina ir su benzininiu pjūklu duodasi. Tačiau nelabai kreipiau dėmesį. Dariau kas man        patinka ir tai svarbiausia.

Nuotrauką kurią aš padariau. Man ji kažkodėl labai patinka

   Pietų sulaukėm apie pirmą valandą.
Kadangi buvo penktadienis, visi nuėjome į netoliese buvusią mokyklos valgyklą. Po pietų šiek tiek aptingau ir nusprendžiau nusnūsti mašinoje. Tada atėjo Kaia ir pasakė, kad atvažiavo reporteris, kuris ruošia reportažą apie tą visą dalyką vietinei televizijai. Nusifilmavom ir apsimetėm, kad kažką darom. Jis taip pat paėmė interviu iš Riho. Po to vis tiek kažkaip neturėjau noro dirbti, todėl vaikščiojau aplinkui su fotoaparatu ir pasiūliau saviškiams vandens. Grįžome tik septintą vakaro. Tačiau mus iš karto pasitiko Aivar su šviežiai rūkytais jūriniais ešeriais vakarienei. Tik noriu pasakyti, kad tie ešeriai buvo NUOSTABŪS!!! Skanesnio dalyko nesu burnoje turėjus. Tada visi  kartu nuvažiavome prie jūros, vaikinai išsimaudė, o grįžę sugriuvome į palapines. Dar norėčiau papasakoti apie tą vyrą su bobcatu. Nežinau kodėl, bet man jis pradėjo be galo patikti. Keisčiausias dalykas, kad jis buvo apie keturiasdešimt ir būtų man laisvai tikęs į tėvus. Tačiau jis vis tiek man be galo patiko. Įsivaizduok gan gražios figūros baikerį. Jis ir motociklą labai gražų turėjo ir su džinsiniu švarkeliu vaikščiojo. Vėlgi, nežinau kodėl, bet buvau dėl jo pametus galvą. Aš net vardo nežinojau, bet būčiau laisvai užšokus ant jo motociklo ir išvažiavus kartu jeigu suprantat ką turiu omeny. Vienu žodžiu. Keista bulvė aš esu.

Vyras su bobcatu ir Riho. Sakykit ką norit, bet profilis jo tai gražus

   Trečia diena beveik nesiskyrė nuo antros. Vėl kėlėmės, vėl pusryčiavom, vėl dirbom. Tik pietavom nebe mokykloj, nes buvo šeštadienis. Valgėme visai čia pat buvusiame labai jau sename ir apgriuvusiame name, iš kurio estai nori padaryti muziejų. Juokingiausia buvo tai, kad tame pačiame kambaryje kur valgėme, stovėjo altorius. Vakare sėdėdama savo palapinėj vėl aš neatitraukiau akių nuo vyro su bobcatu. Taip aš į jį žiūrėjau, taip aš fantazavau. Tačiau kuomet reikėdavo pro jį praeiti visai kinkos drebėdavo. Tiesą sakant aš iš dalies jo bijojau. Bet dėl to jis man tik dar labiau patiko. Dabar net krizenti norisi. Kokios man hormonų audros tada buvo?

Čia matome kaip aš smarkiai dirbu. Mh. Labai smarkiai

   Kuo trečia diena skyrėsi nuo antros tai, kad dirbau daugiau. Netgi po pietų. Reikėjo užbaigti skulptūrą. Viskas tas šlifavimas nors užsikask po pjuvenom. Paskui dar visą turėjau uždažyti apsauginiu dalyku kažkokiu. Ale nuo vandens, saulės, puvimo ir vėjo apsaugo. Dar nuotykis buvo kai latvių mokytojas Jurij vos visko nepadegė. Turėjo jis kažkokį aparatą, kuris kažkaip sugedo ir išpylė degalus, kurie užsidegė. Tada užsidegė netoliese buvusios pjuvenos. O tada ir viskas penkių litrų benzino bakas. Tačiau mūsų Jurij nepabūgo ir kad spyrė tolyn nuo technikos tą baką. Remigijus girdžiu juokiasi „Savižudis kažkoks“. Gerai, kad kojos visos nenusidegino. Tačiau netrukus prišoko Riho su savo mokiniais ir išgelbėjo dieną. Norėčiau pridurti, kad Riho dėl viso šito įvykio labai nesidraskė. Jis iš viso yra labai paprastas ir nuoširdus žmogus. Su manim visada buvo labai malonus. Man jis labai patiko. Žinoma ne kaip vyras su bobcatu. Riho aš be galo gerbiau ir laikiau kiekvieną jo žodį šventu. Visad prašydavau savo mokytojo išversti ką jis sakė. Riho žinojo, kad aš nešneku rusiškai, todėl priėjęs prie mano skulptūros apžiūrėjo, nusišypsojo ir pakėlė nykštį. Arba kai reikėdavo valgyti jis man parodydavo tokį gestą lyg su nematomu šauktu srėbtų sriubą.

Čia visi pakuojasi, o aš dar miegu

   Ketvirta, paskutinė, diena iš vienos pusės buvo prasčiausia, tačiau iš kitos – geriausia. Taip ir negaliu apsispręsti. Blogiausia, nes naktį be galo sušalau. Iš to šalčio net negalėjau miegoti. Užmigau tik apie šešias ryte, kuomet pagaliau patekėjo saulė ir šiek tiek sušilau. Neilgai pamiegojus pabundu nuo lengvo spyrio į palapinę. „Agne, kelkis! Viską pramiegojai“ pasigirsta Remigijaus balsas. Akimirką tikrai išsigandau. Bet tuomet susiradau telefoną ir pamačiau, kad dar tik devynios ryto. Išlindusi iš palapinės pastebėjau, kad visų palapinės jau sukrautos ir daiktai supakuoti. Pati pašokau, nulėkiau iki tualeto, pavalgiau pusryčius ir susitvarkiau daiktus. Laiko turėjome iki pirmos, todėl nusprendėme pasivaikščioti po teritoriją kol Riho, Aivar ir keli estai ruošė mūsų skulptūras parodai. Šiek tiek pavaikščioję, pavėsinėje radom Kaia. Ji tuoj pat atnešė mums pasirašyti svečių knygą. Tiesą sakant dvi knygas. Kol mokytojas su Remigijum ir Virmantu galvojo ko čia šeimininkams palinkėjus, aš pasiėmiau kitą knygą ir atsipalaidavus su pieštuku nupiešiau jų visą sodybą. Apačioje prirašiau nedidelę padėką angliškai. Kuomet Kaia ją perskaitė labai apsidžiaugė ir pagyrė mano piešinį. Ji tikrai labai šauni moteris. Jeigu jos vyras Aivar man jokio įspūdžio nepadarė tai ji buvo tikrai šauni asmenybė. Perskaičiuos visus sveikinimus pasisiūlė mums aprodyti visą savo sodybą. Parodė tokią paslaptingą vietelę, kurioje jos dukra skaitydavo Harį Poterį. Papasakojo vietinių padavimų ir šiaip įdomių dalykų. Ahhh kaip man patinka tokie dalykai. Pasibaigus trumpam pasivaikščiojimui visiškai susidraugavom.

        

Baigtas darbas

Kaia

Galiausiai pusę pirmos atsisveikinome su sodyba ir išvažiavome į Liivą. Ten vyko nedidelis atidarymas ir visiems skulptoriams įteikė padėkas. Aišku, man nelabai rūpėjo, nes aš tik prisidengdama faktu, kad fotografuoju šventę, fotografavau savo vyruką su bobcatu. Aš taip stengiausi jį pagauti kadre, kad atvaizdžiai nesimatytų jog aš jį fotografuoju. Profesionali maniakė. Žinau. Tuomet po šventės visi pradėjo kalbėtis tarpusavyje. Kai mes jau pradėjom judėti link mašinos, aš švelniai paliečiau Kaios petį atidaviau nedidelę dovanėlę ir su savo tragišku akcentu sugebėjau paaiškinti, kad tai mūsų mokyklos herbas, kuri nešiojame prisisegę prie uniformos. Ji kažkodėl labai apsidžiaugė ir taip stipriai mane apkabino. Stipriai ir be galo nuoširdžiai. Man patiko. Tuomet palydėjo šūksniai su visokiais gražiausias palinkėjimais ir žinoma kvietimu atvažiuoti kitais metais. Aikštelėje atsisveikinome su visais kitai. Aš apsikabinau su vienu estų vaikinu, su Riho, Aivaru, mokytojais iš Latvijos, taip pat atsisveikinau su likusiais estais ir pamojavau savo vyrukui su bobcatu. Tiesą sakant tik važiuodama namo sužinojau jo vardą. Tarma. Bet vyrukas su bobcatu skamba gražiau.

Čia tikrai ne jį fotografavau. Ką jūs. Baikit juokus.

      Kelionė atgal buvo daug linksmesnė, nes gale su manimi sėdėjo Remigijus. Gerai, papasakojau apie Riho, apie Kaia, apie vyruką su bobcatu, o dabar pašnekėkim apie Remigijų. Jis tikrai šaunus vaikinas. Atsimenu kažkada buvau jį netgi įsimylėjusi. Neslėpsiu, kad ir dabar man jis patinka.

      Žinoma čia toli gražu ne visa kelionė. Yra tiek daug mažų smulkmenų, kurias dar ilgai prisiminsiu. Kad ir ta prakeikta Timberlake daina „Cant Stop The Feeling“, kuri per tas keturias dienas grojo kokį dešimt kartų. Būna atsisėdam į mašiną, užkuriam variklį. Hmmmm ką gros per radiją? Ir taip pyst Timberlake su ta savo daina. Iš dalies gerai, nes aš ją išsisaugojau ir ji man visada primis kelionę ir kaip mes juokėmės išgirdę ją kokį aštuntą kartą. Arba kai paprašydavau Remigijaus padėti man užpilti degalų ar tepalų į benzininį pjūklą. Jam tai nieko sunkaus, bet aš kas kartą nusišypsodavau ir padėkodavau. Arba kai važiavom namo ir jau buvo gan vėlu. Remigijus paklausė manęs ar girdėjau kažką paskutinį rytą. Pasakiau, kad taip, bet po to vėl užmigau. O atsikėliau nuo spyrio į palapinę. Jis nusišypsojo lyg didžiuodamasis savimi ir pasakė, kad tai jis spyrė į mano palapinę. Arba kai jis man gražiai padavė pomidorą lyg ant lėkštutės kuomet jo draugas turėjo iš priekinės sėdynės kažkaip pasiekti. Dar įsiminė pati pabaiga. Kaip mes jau sustojom mano kieme. Aš išsikroviau daiktus ir padaviau mokytojui pinigus. Klausimas: kodėl Remigijus išlipo iš mašinos? Daiktų nebuvo daug ir mokytojas man juos padėjo išsikrauti. Virmantas tai sėdėjo mašinoj. Net nebuvo durų atidaręs. Tuomet aš padėkojau jiems už kelionę ir mokytojas mane apkabino. Buvau per daug pavargus, kad mąstyčiau todėl kai ištrūkau iš jo glėbio atsisukau į Remigijų, kuris vis dar stovėjo. Kodėl jis ten stovėjo? Tikriausiai niekada nesužinosiu. Bet ir jį apkabinau. Ir tą vieną momentą jis nebebuvo tas kietas vyras, kuris žino tiek daug apie mašinas, kuris pats vairuoja ir puikiai tvarkosi ūkyje. Jis atrodė toks mielas su savo vaikiškai išskiestomis rankomis. Prietemoje galėjau matyti jo mielą šypseną. Ir pats apsikabinimas buvo labai mielas. Vėlgi, normaliomis sąlygomis nebūčiau išdrįsusi to daryti, bet buvo labai vėlu, buvau labai pavargusi ir dar skaudėjo galvą dėl praeitos nakties šalčio. Tada tiesiog pamojavau jiems ir griuvau į savo lovą. Norėčiau pridurti, kad dabar ta lova nebeatrodo tokia miela kaip šalta ir akmenuota Estijos žemė ant kurios miegojau.

     Šita kelionė buvo vienas geriausių dalykų mano gyvenime. Ten man nereikėjo jaudintis kaip atrodau. Nereikėjo nešioti suknelių ar sijonėlių. Galėjau sau ramiai vaikščioti su savo kepure ir rankas susikišusi į kelnių kišenes. Ten aš galėjau vakare įlysti į  savo palapinę ir niekas man  nesakė „išlysk iš savo kambario su žmonėm pabendraut“. Ten galėjau nevalgyti vakarienės jeigu nenorėdavau ir niekas nepradėjo burbuliuoti, kad kūdinuos ir panašių dalykų. Ten aš galėjau būti savimi. Net jeigu iš vaikščiojau su per dideliu megztiniu, neplauta galva ir kvaila kepure, vis tiek visi su manim buvo draugiški ir vis tiek visiems patikau. Aš net pasikrikštyčiau jeigu man kas nors pasakytų, jog taip atrodo rojus.