Tyla po audros

Šiek tiek vietomis prasisklaidę debesys pagaliau leido blausiems šviesos spinduliams paliesti žemę, tačiau horizontą juosiantis miškas vis dar skendo prietemoje. Debesys lėtai slinko link miško tarsi užklodami jį stora antklode. Vėsus, tačiau nepaprastai skaniai ir vasariškai kvepiantis vėjo gūsis glostė žydinčios vyšnios šakeles. Šimtai mažyčių, trapių ir į snaiges panašių žiedlapių gulėjo ant šlapios žolės prispausti stambių vandens lašų. Jauna vyšnelė dar nėra mačiusi tokios audros. Ypač gegužės pradžioje. Tačiau nepaisant to, jos šakelės nežymiai lingavo ir džiaugėsi ramybe. Visas sodas buvo paskendęs tyloje. Net paukščiai sutartinai tylėjo. Nei vienas neišleido nei menkiausio garselio. Būtum galėjęs išgirsti bitę dūzgiant, tačiau ir jų nebuvo matyti. Tuo tarpu miškui tolumoje prireikė dar vienos antklodės. Žeme šliaužė tirštas rūkas, beveik siekiantis medžių viršūnes, šitaip juos sumaišydamas su dangumi ir jau vargiai galėjai įžiūrėti horizontą. Temsta. Nuo sode augančių medžių baigia nukristi paskutiniai lašai, tačiau jie švelniai nusileidžia and minkštos, po audros šiek tiek išdraikytos žolės paklodės. Plonyčiais lapeliais šie nušliuožia žemyn ir pagaliau pabučiuoja žemę. Vanduo pamažu sunkiasi gilyn taip tarsi pagirdydamas ištroškusią dirvą. Jau visiškai sutemo. Tamsa užkloja viską: nuo vos įžiūrimo horizonto iki mažiausio žolės stiebelio. Audra praėjo ir sodas užmigo. Dar tolumoje dangų raižo vienas kitas žaibas, tačiau net pats griaustinis nebeišdrįsta sudrumzti šios ramybės.