Mano kaimo šviesuolis

                      Keisčiausias dalykas nutiko šįryt. Susapnavau sapną po kurio pabudusi verkiau pusvalandį. Galvojat, koks jau košmaras pasivaideno. Ne. Prisisapnavo nepaprastai gražus dalykas, kuris palietė man širdį. Sapnavau savo pirmąjį meno mokytoją. Kas čia tokio? Jis mirė prieš kelerius metus. Šįryt prisiminiau, kaip aš jo pasiilgau. Kai buvau pradinukė ir dar mokiausi savo kaimelio pagrindinėje mokykloje, po pamokų lėkdavau pas jį į mokyklos tokį lyg ir pusrūsį ir lipdydavau iš molio. Jis man visada buvo geras ir nuoširdus. Aš su juo praleidau tikrai nemažai laiko. Jis apskritai.... Ką tik ištryniau „yra“, nes turiu parašyti „buvo“... Jis apskritai buvo labai geras žmogus. Gaila, kad paskutiniais metais neprisiverčiau savęs jo aplankyti. Mes gyvenom tam pačiam suknistam kaime ir aš nesugebėjau net pasibelsti į jo duris ir pasisveikinti. Neabejoju, kad jis ne tik būtų pasiūlęs puodelį arbatos, bet ir su manimi šauniai pakalbėjęs. Žinau, kad jis nėra man nei tėvas, nei giminaitis, tačiau norėčiau, kad jis būtų čia. Gerai, o dabar prie sapno.

                      Aš buvau kažkokioje lyg ir parduotuvėje. Nežinau ką ten dariau, tačiau aplinkui nesimatė žmonių. Aš sėdėjau sau prieblandoje kuomet pamačiau savo mokytoją. Kažkodėl jis buvo apsirengęs lyg parduotuvės darbuotojas, tačiau vis tiek smagiai judėjo ir visą laiką į mane šypsodamasis žiūrėjo. Aš rimtai. Jis atrodė tarsi ne savo vietoje ir nenuleido nuo manęs akių. Paskui atsidūrėme lauke. Juk žinot kaip sapnai veikia. Aš su dar kažkokiais žmonėmis, kurių veidų neatsimenu, sėdėjau ant žolės. Sėdėjome atvirame lauke lyg per kokį festivalį ar kažką panašaus. Tuomet mokytojas sėdo į labai keturkampę geltoną mašiną ir ruošėsi išvažiuoti, tačiau prieš tai vėl man nusišypsojo ir pamojavo. Aš jam atsakiau tuo pačiu ir taip atsisveikinome. Dabar suprantat dėl ko man plyšta širdis? Kol jis buvo gyvas aš neturėjau progos su juo net atsisveikinti ir kaltinti galiu tik save. Tačiau jis neatrodė piktas. Tiesą sakant jis buvo labai laimingas. Laimingesnio žmogaus nesu mačiusi. Ir patikėkite, esu gan skeptiška kuomet kalba eina apie tokius dalykus, tačiau dalelė manęs nori tikėti jog tai iš tiesų buvo jis. Žinau, skamba absurdiškai, tačiau norėčiau pasakyti faktą, kad aš beveik nesapnuoju. Ir kuomet sakau, kad beveik nesapnuoju, reiškia, kad sapnuoju gal kartą į du mėnesius ir tai dažniausiai būna kokia nors nesąmonė. Tad pasakykite man, koks šansas, kad visų pirmą susapnuosiu normalų sapną? Koks šansas, kad susapnuosiu žmogų kurį pažįstu, o ne kažkokią figūrą, kuri gal ir galėtų būti žmogumi ir koks šansas, kad jis man visą laiką šypsosi, lyg nieko aplinkui nebūtų? Ir tas įsėdimas į mašiną ir išvažiavimas. Pirma mintis šovusi į galvą – simbolizmas. Ir mūsų atsisveikinimas nebuvo nei dramatiškas, nei tragiškas. Jis ant manęs nepyko, nenorėjo, kad nusiminčiau, niekuo nekaltino, o tik su šypsena veide pamojo ir išvažiavo toli toli... Sakykit ką norit, tačiau padėdamas man lipdyti molį, jis man padėjo lipdyti save... Ačiū, ir ilsėkis ramybėje.